“Šių žingsnių dėka dvasiškai prabudę mes stengėmės perduoti tą žinią kitiems alkoholikams ir visada gyventi pagal šias nuostatas”
Jei mes sąžiningai ir nuosekliai padarėme ankstesnius žingsnius, tai mes esame dvasiškai pabudę. Nors mūsų prabudimo prigimtis yra individuali ir asmeninė, kaip ir mūsų dvasinis kelias, yra daug bendro mūsų patirtyse. Beveik visi be išimties mūsų nariai pasakoja apie laisvės ir džiaugsmo pojutį apimantį didžiąją gyvenimo dalį. Norą daugiau rūpintis kitais neperšant savo nuomonės, bei apie patį didžiausią kada nors turėtą sugebėjimą išsilaisvinti iš savo proto pančių ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Kitus šis pokytis stulbina. Žmonės, kurie pažinojo mus, kai mes buvome aktyvioje priklausomybėje, dažnai užsisklendę ir pikti, sako mums, kad mes esame visiškai kitokie žmonės. Iš tikrųjų daugelis iš mūsų jaučiasi, kaip pradėję antrą gyvenimą. Mes žinome svarbą prisiminti, iš kur mes atėjome, taigi mes dedame pastangas, kad to nepamirštume, bet būdas, kuriuo gyvenome bei dalykai, kurie motyvuodavo mus, atrodo neapsakomai keistai, kuo ilgiau mes išliekame blaivaus proto.
Pokyčiai mumyse neįvyko per vieną naktį. Tai vyko lėtai ir palaipsniui, mums dirbant pagal žingsnius. Mūsų dvasia su laiku po truputį budo. Tapo vis daugiau ir daugiau mums natūralu praktikuoti dvasinius principus ir vis labiau ir labiau nejauku elgtis pasiduodant savo būdo trūkumams. Nepaisant galingos, vienos iš patirties rūšių, kai kurių iš mūsų turėtos, mes visi lėtai ir uoliai kūrėme santykį su Jėga, galingesne už mus pačius. Ta jėga, ar tai būtų tai, kas mumyse yra geriausia, ar jėga mūsų išorėje, tapo mūsų, prisiliesdama prie visko, ko norėjome. Ji vadovauja mūsų veiksmams ir duoda inspiraciją mūsų besitesiančiam augimui.
- Kokia yra mano patirtis dirbant pagal žingsnius?
- Koks buvo mano dvasinis prabudimas?
- Kokie besitęsiantys pokyčiai įvyko ir vyksta toliau rodantys mano dvasinį prabudimą?
Kiekvieną kartą, kai mes dirbsime pagal Dvylika Žingsnių, mes turėsime skirtingą patirtį. Dvasinių principų reikšmės subtilybės mumyse taps akivaizdžios ir mes suprasime, kad kaip mūsų supratimas auga, mes taip pat augame naujais būdais bei naujose srityse. Mūsų sugebėjimas būti sąžiningais plėsis kartu su mūsų esminiu supratimu apie tai, ką reiškia būti sąžiningu. Mes suvoksime, kad pirmiausia sąžiningi turime būti sau ir tik tada galėsime tai taikyti kitiems. Mes pamatysime, kad sąžiningumas gali būti mūsų asmeninio vientisumo išraiška. Koks yra mūsų dvasinių principų suvokimas ir sugebėjimas juos taikyti kasdieniame gyvenime, toks ir mūsų dvasinis prabudimas. Nei daugiau, nei mažiau.
- Kokie dvasiniai principai susiję su kai kuriais žingsniais ir kaip jie prisideda prie mano dvasinio budimo?
- Ką frazė „dvasinis prabudimas“ man reiškia?
Mes stengėmės perduoti žinią
Daugelis iš mūsų prisimena, kai pirmą kartą išgirdo žodžius; „Tau niekada nebereikės vėl vartoti, jeigu tu nenori“. Daugelį mūsų, išgirdus šią žinią, ištiko šokas. Galbūt mes niekada negalvojome apie laikotarpius „turėti“ vartoti vėl, ir buvome nustebinti supratę, kaip daug tiesos šis teiginys turi savyje. Žinoma, mes galvojome, liautis vartoti alkoholį man buvo iššūkis ir visada anksčiau. Net jei tiesiog žinios išgirdimas ir nesutabdė mūsų gėrimo, mes vis dėlto išgirdome žinią. Kažkas ją perdavė mums.
Kai kurie iš mūsų turėjo tikėjimo patirties, kad mes galime išlikti sausi vien tik lankydamiesi AA susirinkimuose, bet vėliau supratome, kad to maža. Įgyje asmeninį orumą, susirasdę draugų, sugebantys be savo priklausomybių iš tikro gyventi tikrame pasaulyje, mes supratome kaip mažai tikėjomės iš AA programos. Diena, kai mes pradėjome tikėti, kad programa gali padaryti dėl mūsų daugiau, nei vien tik padėti išlikti sausais, buvo laikotarpis, kurį prisimename kaip visa keičiantį lūžį savo sveikime. Kas atsitiko, kas davė mums tą vilties jausmą, kuris davė mums priežastį tikėti. Galbūt tai buvo kas nors besidalinantis susirinkime, su kuriuo mes susitapatinome labai asmenišku būdu. Galbūt tai buvo sukauptas efektas to, kad girdėjome daugelį priklausomųjų besidalinant, kad sveikimas yra įmanomas. Galbūt tai buvo besąlyginė meilė ir tylus atkaklumas mūsų globėjo, kuris padėjo mums sveikti. Nepaisant, kokiu keliu tai atėjo, tai buvo žinia, kurią kažkas mums perdavė.
Kai kurie iš mūsų turi patirties ilgo išlikimo sausais ir tik vėliau atradę džiaugsmą sveikime. Tada mes patiriame tragediją. Galbūt tai ilgalaikės įpareigojančios draugystės nutrūkimas ar mylimojo mirtis. Galbūt tai atkrytis ar mirtis kurio nors draugo iš AA. Galbūt mes tapome skurdžiais. Galbūt mes paprasčiausiai supratome, kad kiti AA nariai nėra tobuli, ir jie gali mus nuskriausti. Nepaisant, kokią krizę mes išgyvename, mes suprantame, kad mes prarandame savo tikėjimą. Mes daugiau nebetikime, kad AA turi mums atsakymus. Sandoris, kurį mes manėme, esą sudarę – mes išliekame sausi ir bandome elgtis teisingai, ir kaip sandorio išdava, mūsų gyvenimai bus laimingi – buvo sulaužytas, ir mes likome nustebę ar net sugniuždyti dėl neteisingų siekių, kuriuos buvome pasirinkę. Ir tik pakeitę požiūrį, mes vėl pradedame tikėti. Galbūt kas nors, kas išgyveno tokią pačią krizę, susisiekė su mumis ir padėjo mums tokiu būdu, kokiu niekas niekada negalėtų. Ir vėl, kažkas mums perdavė žinią.
- Kiek yra skirtingų būdų, kuriais aš gavau žinią?
Taigi žinia gali būti labai paprastai sunaikinta. Tai yra, kad mes galime išlikti sausi, kad mes galime sveikti, kad yra viltis. Prisiminus laikus, kai mes patys asmeniškai išgirdome žinią, duos dalį atsakymų, kodėl mes turėtume dabar perduoti žinią, bet yra ir daugiau.
„Mes išsaugome tai, ką turime, tik tai atiduodami“. Šis posakis tikriausiai yra pati galingiausia priežastis, kuria galime remtis perduodami žinią. Daugelis iš mūsų stebisi, kaip būtent ši koncepcija, nepaisant visko, veikia. Iš tikrųjų tai paprasta. Mes sutvirtiname savo sveikimą dalindamiesi juo su kitais. Kai mes pasakojame kam nors, kad žmonės, kurie reguliariai lankosi susirinkimuose, išlieka sausi, mes daugiau nei pritaikome šią praktiką savo sveikime. Kai mes sakome kam nors, kad atsakymas slypi žingsniuose, mes labiau linkę ten patys pažiūrėti. Kai mes sakome naujokams, kad susirastų ir bendrautų su globėju, mes labiau linkę bendrauti su savuoju.Tik, visąlaik, turime prisiminti, kad globėjas tai draugas, kuris padeda eiti tavo pasirinktu keliu ir, kad vienintelis autoritetas, tai MYLINTIS DIEVAS, kokį mes kiekvienas savyje surandame.
Yra tikriausiai tokia daugybė būdų skleisti žinią, kiek yra sveikstančių priklausomųjų. Naujoko pasveikinimas, kurį mes sutikome praeito vakaro susirinkime, prisiminus jo ar jos vardą, yra galingas ir ypatingas pasveikinimas priklausomajam, kuris jaučiasi vienišas. Susirinkimo atidarymas užtikrina, kad yra vieta, kur žinia gali būti perduota. Prisiėmimas tarnavimo pozicijos AA bet kurioje kompetencijoje, leidžia tęstis pačiai AA, ir mes galime padaryti daugybę gero, jei mes vykdome savo tarnybą draugijai rūpestingu, mylinčiu ir nuolankiu būdu. Globa kitiems priklausomiesiems atneša į gyvenimus vieno priklausomojo pagalbos kitam terapinę vertę.
- Kokios rūšies tarnavimo darbą aš vykdau, kad skleisčiau žinią?
Kartais skleisti žinią yra iššūkis. Žmogus, su kuriuo mes nusprendėme pasidalinti žinia, negali jos išgirsti. Tai perša mintį, kad mūsų pastangos yra tuščiai švaistomos ir mes turėtume tiesiog pasiduoti prieš tokį žmogų. Prieš tai, kai mes priimame tokį sprendimą, mes turėtume pagalvoti apie visas švelninančias aplinkybes. Sakykime, mes globojame kažką, kas neseka mūsų kryptimi. Mes pasiūlėme užduotį raštu , ir mes nieko negirdime iš to žmogaus iki to laiko, kol šviežia krizė neužplaukia. Mes pasidalinome, su visu įmanomu entuziazmu, kurį galime sukaupti, apie mūsų asmeninę patirtį, susijusia su situacija, su kuria susidūręs žmogus, paaiškinę su visomis detalėmis, kaip pasireiškia mūsų liga bei kaip mes naudojame žingsnius, kad pradėtume sveikti, bet mūsų globotinis tęsia tuos pačius destruktyvius veiksmus vėl ir vėl. Tai gali būti labai frustruojančiu dalyku, bet prieš tai, kol pasiduosime, mums reikia prisiminti, kad mūsų pasirinkimas nėra ar skleisti žinią, o kaip.
Mums reikia pašalinti iš kelio savo pačių ego. Mes nesiruošiame prisiimti kaltės dėl kieno nors kito sveikimo. Mes paprasčiausiai perduodame žinią taip pozityviai, kaip tik galime, ir išliekame prieinami, kai esame prašomi. Mums taip pat reikėtų prisiminti, kad mes tikriausiai negalime žinoti, kas vyksta kito žmogaus galvoje ar širdyje. Mums gali pasirodyti, kad mūsų žiniai trūksta aiškumo, bet galbūt kitas žmogus nėra pasiruošęs šiandien ją išgirsti. Gali būti, kad žodžiai, kuriuos pasakėme, pasiliks tame žmoguje ilgą laiką, bet jis jų negirdės ir iškils atmintyje reikiamą akimirką. Jei mes apie tai pagalvojame, mes visi galime atsiminti dalykus, kuriuos girdėjome AA kviestinius kalbėtojus šnekančius, kai mes buvome nauji, ir tada jų nesupratome, bet kurie iškilo mūsų galvose po daug metų ir davė mums pamatus atsirasti vilčiai, ar sprendimą problemos, kurią payrėme. Mes skleidžiame žinią, ir mes ja laisvai dalinamės, bet mes niekada negalime priversti žmogaus priimti tą žinią. Principas, kuris atspindi mūsų draugijos viešųjų santykių politiką – įdėjų patrauklumas, o ne įtikinėjimas – labai gerai tinka mūsų asmeninėms pastangoms skleisti žinią.
Taip pat gali būti atvejis, kai mes nesame pats tinkamiausias žmogus buti kai kam globėju. Individai turi skirtingus poreikius ir mokosi skirtingais būdais. Kai kuriems žmonėms gali gerai sektis su vienu globėju, bet sunkiai sektis su kitu, nes žmonės yra skirtingi ir skirtingai supranta globą. Kai kurie globėjai duoda labai daug užduočių raštu. Kai kurie yra labai atkakliai reikalaujantys iš savo globotinių eiti į tam tikrą kiekį susirinkimų. Kai kurie yra labai „iniciatyvūs“, tuo tarpu kiti gali paprasčiausiai atsakyti į globotinio išsakytus poreikius. Nei vienas būdas nėra geresnis ar blogesnis už kurį kitą. Jie tiesiog skirtingi.
Vėliau mes galime suprasti, kad labai sunku yra skleisti žinią tada, kai mes nesijaučiame labai pozityviai dėl savo gyvenimo ar sveikimo. Turbūt mūsų pirmas impulsas yra nueiti į susirinkimą ir sviesti visas savo problemas lauk, taip mes galime išvalyti nuo jų savo dvasią. Bet AA susirinkimai egzistuoja tam, kad būtų vieta, kur galime skleisti žinią. Iškrauti savo problemas, nesurišant jų su sveikimu, ar bandant išsiaiškinti, kad tai nėra tokia žinia, kuri buvo pirminiu mūsų grupių kurimo tikslu. Mes galime skleisti žinią, net jei mes pabrėžiame, kad turime siaubingų problemų, bet dėl to mes nevartojame, ir kad mes lankome susirinkimus ir toliau stengiamės dirbti norėdami sveikti. Daugeliu atveju vis dėlto geriausias būdas skleisti žinią yra susitelkti ties naujokais kambaryje ir pasakyti jiems, kas yra gero Anoniminių Alkoholikų sveikime. Mes taip pat turėtume turėti omenyje, kad kartais, nesvarbu, kiek ilgai mes esame sausi, mums reikia išgirsti žinią, ir jei mes tyliai sėdime susirinkime, mes tam turime puikią progą.
- Kokiais skirtingais būdais galima skleisti žinią? Kuriuose iš jų aš pats asmeniškai dalyvauju?
- Koks yra mano asmeninis globos stilius?
- Koks yra skirtumas tarp patrauklumo ir įtikinėjimo?
- Ką duoda man žinios skleidimas?
- Kaip susiję Penktoji tradicija ir Dvyliktas žingsnis tarpusavyje?
- Kas verčia mane sugrįžti atgal ir tikėti AA programa?
- Kas yra nesavanaudiškas tarnavimas? Kaip aš jį praktikuoju?
Priklausomiesiems
Kaip Dvyliktas žingsnis nurodo, kad mes skleidžiame žinią priklausomiesiems? Kodėl AA veikia mus, kai jau niekas nebeveikia? Beveik kiekvienas iš mūsų turėjo kažką – mokytoją, patarėją, šeimos narį, policijos pareigūną – sakantį mums, kad alkoholio vartojimas mus žudo ir naikina viską, kas mums rūpi, kad jei mes nusišalintume nuo savo vartojančių draugų ir kitaip apribotume mūsų priėjimą prie alkoholio, mes galėtume pakeisti savo gyvenimus. Daugelis iš mūsų turbūt dalinai sutiko, nebent mes buvome visiškame neigime. Taigi kodėl mes negalėjome rasti palengvėjimo, kol neatradome Anoniminių Alkoholikų? Ką tie kiti AA nariai turėjo, kad mes įsitikinome, kad sveikimas yra įmanomas?
Mes žinojome, kad jie, kurie buvo tokie patys, kaip ir mes, nustojo vartoti ir rado naują gyvenimo kelią. Jiems buvo nesvarbu, ką mes turime, ar neturime. Tai net buvo parašyta skaitiniuose, kuriuos girdėjome susirinkimo pradžioje, kad nėra svarbu, ką ir kiek mes vartojome. Daugelis iš mūsų buvo dėkingi supratę, kad esame vertinami. Mes žinojome, kad pakankamai kentėjome, bet mes norėjome būti priimti. Ir buvome. Priklausomieji, kurie buvo ten, mums, kai mes pirmą kartą atėjome į susirinkimą leido mus jaustis laukiamais. Jie siūlė savo telefono numerius ir drąsino mus bet kada skambinti. Bet ką mes iš tikrųjų atradome svarbaus, buvo susitapatinimas. Nariai, kurie vartojo, kaip ir mes vartojome, dalinosi savo patirtimi tapę ar jau blaiviais. Nariai, kurie žinojo iš asmeninės patirties, būtent kokie izoliuoti ir vieniši mes jautėmės, atrodo, instinktyviai žinojo, kad paprastas, mylintis apkabinimas buvo tai, ko mums reikėjo. Atrodė taip, kad visa grupė žinojo tiksliai, ko mums reikia, mūsų neklausdami.
Mes dažnai vienas kitam sakome, kad mums pasisekė, kad mes turime šią programą; tai duoda mums būdą susitvarkyti savo gyvenimą. Po to, kai kurį laiką išliekame sausi, mes suprantame, kad Anoniminių Alkoholikų principai yra iš tikrųjų visiškai universalūs ir turbūt galėtų pakeisti pasaulį, jei kiekvienas juos praktikuotų. Mes galime pradėti stebėtis, kodėl mes neatveriame AA visiems tiems, kurie turi kokių nors problemų. Kaip mes išmokome iš savo pirmtakų, vienintelio tikslo turėjimas yra turbūt vienas iš efektyviausių būdų užtikrinti, kad priklausomajam liks galimybė atrasti susitapatinimą, kurio jam ar jai reikės. Jei AA mėgintų būti viskuo visiems žmonėms, priklausomasis galėtų ateiti, norėdamas vien tik sužinoti, kaip nustoti vartoti, ir nesugebėtų rasti nei vieno, kas žinotų.
- Kodėl AA narys buvo prieinamas su manimi susisiekti tokiu būdų, kokiu niekas kitas niekada negalėjo? Aprašyk tą patirtį.
- Kokia yra vieno priklausomojo pagalbos kitam terapine vertė?
- Kodėl susitapatinimas yra toks svarbus?
Mes negalime būti viskuo visiems žmonėms; mums netgi nereikėtų bandyti. Tai nereiškia, kaip bebūtų, kad mes negalime dalintis savo sveikimu su kitais. Tiesą sakant, mes tam negalėtume padėti. Kai mes gyvename pagal programą, rezultatai matosi kiekviename mūsų gyvenimo aspekte.
Visada gyventi pagal šias nuostatas
Kai mes kalbame apie sveikimo principų praktikavimą visuose mūsų reikaluose, raktinis žodis yra „praktika“. Mums tiesiog reikia dėti pastangas taikyti dvasinius principus mūsų gyvenimuose, nebūtinai galint daryti tai tobulai kiekvienoje situacijoje. Dvasinė nauda, kurią gauname iš darbo pagal šį žingsnį priklauso nuo mūsų pastangų, o ne nuo sėkmės.
Pavyzdžiui, mes bandome praktikuoti užuojautos principą kiekvienoje situacijoje mūsų gyvenimuose. Turbūt yra pakankamai lengva praktikuoti užuojautos principą vis dar vartojančiam priklausomajam, kuris ką tik įėjo į savo pirmąjį AA susirinkimą, nesvarbu, kiek agresyvus ar skurstantis naujokas yra. Bet kas ką tik grįžo po atkryčio, ar kaži kelinto atkryčio? Kas, jei jis įeina, kaltindamas AA dėl savo atkryčio? Kas, jei ji atsitiktinai sugrįžta į kambarius, primetant požiūrį, kuris atrodo, kad prisiimti sveikimą yra duota? Kas, jei tai kas nors, ką mes globojome? Mes galime atrasti, kad užuojautos principo praktikavimas neateina taip lengvai. Mes nesijaučiame užjaučiantys žmogaus, bet mes vis dar galime praktikuoti užuojautos principą. Visa, ką mes galime padaryti, yra skleisti žinią – be sąlygų. Mūsų globėjas gali padėti mums išmokti, kaip būti užjaučiančiu, nesudarant įspūdžio, kad mes manome, kad atkrytis yra gerai. Mes galime melstis ir medituoti, prašydami Aukštesniosios jėgos padėti mums būti užjaučiančiais.
Žingsniai kviečia mus visada gyventi pagal šias nuostatas. Daugelis iš mūsų norėtų atskirti savo karjeras, savo romantiškus santykius, ar kitą mūsų gyvenimo sritį nuo šio reikalavimo, nes mes nesame įsitikinę, ar galėtume gauti tai, ko norime, jei mes praktikuotume dvasinius principus. Pavyzdžiui, tai galėtų labai gerai nuvesti iki akivaizdžios sėkmės ar finansinio atlyginimo, jei mes eitume į kompromisą su savo principais darbe. Mes galime būti paprašyti nustatyti produkto gamybos galutinį terminą, kuris atsispindi kompanijos pelne, bet gamina prastesnės kokybės produktą, kuris gali kelti pavojų žmonių, kurie jį įsigis, saugumui. Taigi ką mes darome? Mes praktikuojame dvasinius savo sveikimo principus. Tikriausiai yra daugybė skirtingų pasirinkimų apie ypatingą veiksmą, kaip pasielgti reaguojant į savo principus; svarbus dalykas yra, kad mes atsižvelgiame į savo principus.
Kaip apie AA tarnavimą? Pakankamai keista, kai kurie iš mūsų rezervuoja AA tarnavimą kaip vieną iš vietų, kur mes pamirštame savo principus. Mes liaunamės duoti žmonėms abejonių naudą tarnavimo aplinkoje. Mes atvirai kaltiname kitus dėl intrigų puoselėjimo, ir mes sakome žiaurius dalykus, nes mes nepraktikuojame gerumo principo. Mes sukuriame neįmanomus procesus tiems, kuriuos išrinkome padaryti darbą, nes mes nepraktikuojame pasitikėjimo principo. Mes tampame teisuoliški, karingi ir sarkastiški. Tai ironiška, kad mes, atrodo, norime pulti tuos, kuriais pasitikime savo tikruosiuose gyvenimuose sveikimo susirinkimuose. Mums reikia prisiminti praktikuoti dvasinius principus bet kuriame susirinkime, nesvarbu, sveikimo ar tarnavimo. Tarnavimas duoda mums daugybę galimybių praktikuoti dvasinius principus.
Žinoti, kokius dvasinius principus praktikuoti, bet kurioje duotoje situacijoje yra sunku, bet tai yra dažniausiai priešingybė charakterio trūkumui pagal, kurį mes įprastai elgtumėmės. Pavyzdžiui, jei mes jaučiamės priversti stengtis, kad absoliučiai kontroliuotume situaciją, mes galime praktikuoti pasitikėjimo principą. Jei mes dažniausiai esame teisuoliški tam tikroje situacijoje, mes galime praktikuoti nuolankumo principą. Jei mūsų pirmas impulsas yra užsidaryti ir izoliuotis, vietoj to mes galime išeiti į šviesą. Darbas, kurį atlikome Septintame žingsnyje, rasdami priešingybes mūsų būdo trūkumams, ir darbas, kurį atlikome šio žingsnio pradžioje identifikuodami dvasinius principus ankstesniuose žingsniuose, duos mums priedo kai kurias idėjas apie principus, kuriuos mums reikia praktikuoti. Vis dėlto daugelis mūsų užbaigs su labai panašiais dvasinių principų sąrašais, dėmesys, kurį mes skiriame tam tikriems jų, atspindės mūsų individualius poreikius.
- Kaip aš galiu naudoti dvasinius principus skirtingose savo gyvenimo srityse?
- Kada man yra sunku veikti pagal dvasinius principus?
- Kokius dvasinius principus aš praktikavau pakankamai sunkiu laikotarpiu?
Dvasiniai principai
Netgi žingsnyje, kuris prašo mūsų praktikuoti dvasinius principus, yra ypatingi žingsniai, susiję su pačiu žingsniu. Mes susitelksime ties besąlygine meile, nesavanaudiškumu ir nepalaužiamumu.
Besąlyginės meilės praktikavimas Dvyliktame žingsnyje yra esminis. Niekam daugiau nereikia meilės be sąlygų labiau nei priklausomajam, kuris vis dar kenčia. Mes nieko neprašome iš žmonių, kuriems mes bandome perduoti žinią. Mes neprašome pinigų. Mes neprašome dėkingumo. Mes netgi neprašome, kad jie išliktų sausi. Mes paprasčiausiai padedame sau.
Tai nereiškia, kad mes nesiimame reikiamų atsargumo priemonių. Jei mes esame įsitikinę, kad atsivesti kenčiantį priklausomąjį namo yra nesaugu, mes to nedarome. Dvylikto žingsnio vizitai visada turėtų būti daromi su kitu AA nariu. Ir besąlyginės meilės praktikavimo principas nereikalauja, kad mes leistume sau būti plūstamiems. Kartais geriausias būdas mylėti ir padėti yra nustoti įgalinti ką nors vartoti.
- Kaip aš praktikuoju besąlyginės meilės principą su priklausomaisiais, kuriems aš bandau padėti?
Kodėl mes skleidžiame žinią? Netarnauti sau, net jei mes gauname naudos. Mes skleidžiame žinią, kad padėti kitiems, padėti rasti jiems laisvę nuo jų priklausomybės ir augti kaip individams. Jei pas mus yra požiūris, kad žmonės, kuriuos mes globojame, yra kaip nors apsėsti mūsų įkyriomis mintimis, kad jų gyvenimai prasmegs, jei mes nenukreipsime kiekvieno jų veiksmo, kad, tikėtina, jie neišbus sausi be mūsų, tai mes praleidome Dvylikto žingsnio esmę. Mes nesitikime pripažinimo dėl savo turimų globotinių skaičiaus, ar dėl to, kaip gerai jie daro žingsnius. Mes nesitikime pripažinimo būdami tarnavime. Mes darome šiuos dalykus, kad nuveiktume ką nors gero.
Yra didžiulis paradoksas, kad nesavanaudiškas tarnavimas tampa mūsų pačių giliausių vidinių Aš išraiška. Per mūsų darbą ankstesniuose žingsniuose, mes atidengėme save tą, kuriam labiau rūpi,kad Aukštesnioji jėga veiktu per jį(ą), o ne dėl pripažinimo ir šlovės. Mes atidengėme save tą, kuris daugiau rūpinasi dvasiniais principais, nei materialia gerove ar savo malonumais. Tiesiog kaip mūsų liga dažniausiai pasireiškia egocentriškumu, mūsų sveikimas gražiausiai pasireiškia nesavanaudišku tarnavimu.
- Koks yra mano požiūris į globą? Ar aš padrąsinu savo globotinius priimti savarankiškus sprendimus, kad galėtų augti? Ar aš duodu patarimą, ar pasidalinu savo patirtimi?
- Koks yra mano požiūris į tarnavimą? Ar galėtų AA išgyventi be manęs?
- Kaip aš praktikuoju nesavanaudiškumo principą netarnaudamas?
Praktikuoti nepalaužiamumo principą reiškia, kad mums reikia tęsti pastangas daryti tai, ką mes galime geriausia. Netgi jei mes turėjome nesėkmių ir trumpai nepateisinome savo pačių lūkesčių, mums reikia iš naujo įpareigoti save sveikti. Nepalaužiamumas apima blogą rytą ar blogą dieną nuo pasisukimo ta linkme, kuri gali nuvesti iki atkryčio. Šis įsipareigojimas užtikrina, kad mes tęsime praktikuoti savo programos dvasinius principus, nepaisant, kaip mes jaučiamės. Nesvarbu, ar mes džiaugiamės dėl to, ar mums nusibodo, pasibjaurėję tuo, ar visiškoje frustracijoje dėl to, mes tęsiame dirbą pagal programą.
- Ar aš įsipareigojęs sveikti? Ką aš darau, kad jį išlaikyčiau?
- Ar aš praktikuoju dvasinius principus nepaisydamas savijautos?
Einant toliau
Prieš tai, kol mes būsime labai sujaudinti vaizdo, kad baigėme su Dvylika žingsnių, mes turėtume suprasti, kad to nepadarėme – nebaigėme. Mes ne tik toliau bandysime praktikuoti visų Dvylikos žingsnių dvasinius principus, ką daugelis iš mūsų vadina „gyventi pagal programą“, bet mes formaliai dar kartą aplankysime kiekvieną iš žingsnių, galbūt daugelį kartų per visą savo gyvenimą. Kai kurie iš mūsų nedelsiant vėl pradės iš naujo dirbti pagal žingsnius nors jau atrodė, kad viskas padaryta. Kiti palauks kurį laiką ar susikoncentruos ties tam tikrais žingsnių aspektais. Kaip mes tai bedarytume, dalykas yra toks, kad kada mes atrandame save esančius bejėgius prieš savo priklausomybę, kada daug atsiskleidžia apie mūsų trūkumus ar žmones, kuriuos mes skriaudėme, žingsniai vėl yra reikaligi, nes tai mūsų kelias į sveikimą.
Mes turėtume jaustis gerai dėl to, ką padarėme. Mes, daugeliu atveju pirmą kartą, nuėjome visą procesą iki galo. Tai yra nuostabios užbaigtuvės dėl ko mes galime labai džiaugtis. Tiesą sakant, vienas iš atlygių, dirbant pagal AA programą, yra suvokimas, kad mūsų orumas labai išaugo. O mūsų orumas – nuolankume.
Mes pastebime, kad prisijungiame prie visuomenės. Mes galime daryti dalykus, kurie anksčiau atrodė ne mums: pasikeisti sveikinimais su kaimynu ar tarnautoju mūsų vietiniame turguje; užimti lyderiavimo pozicijas mūsų bendruomenėje; prisijungti prie visuomeninių įvykių su žmonėmis, kurie nežino, kad mes esame priklausomieji, nesijaučiant „blogesniais negu“ jie. Tiesą sakant, mes galėjome žiūrėti su panieka į tokius dalykus praeityje, nes mes jautėme, kad mes niekada negalėsime įsitraukti į tai, bet dabar mes žinome, kad galime. Mes tapome prieinami. Žmonės netgi gali siekti mūsų patarimo ir konsultuotis dėl profesionalių dalykų.
Kai mes pagalvojame apie tai, iš kur mes atėjome, ir ką sveikimas atnešė į mūsų gyvenimus, mes galime būti užvaldyti dėkingumo. Kaip yra sakoma Tai veikia, dėkingumas tampa esmine jėga viskame, ką tik darome. Mūsų tikrieji gyvenimai gali būti mūsų dėkingumo išraiška; visa tai priklauso nuo to, kaip mes pasirenkame gyventi. Kiekvienas iš mūsų turi kai ką labai ypatingo ir unikalaus pasireiškiančio dėkingume ir meilėje.
Kaip aš reiškiu savo dėkingumą ir meilę?
p/s Net, paskui Buda ir Jėzų ne visi ėjo. Tad, kuo geriausios kloties gyvenime.