“Mes nuolatos stebėjome save ir, jei būdavome neteisūs, tuoj pat pripažindavome suklydę”
Dirbant su pirmaisiais devyniais žingsniais, mūsų gyvenimai pasikeitė dramatiškai – nuo to kelio, kokio mes tikėjomės, kai pirmą kartą atėjome pas Anoniminius Alkoholikus. Mes tapome sąžiningesni, nuolankesni, ir pradėjome rūpintis kitais, su mažiau baimės, savanaudiškumo bei apmaudo. Bet netgi tokie gilūs pokyčiai negarantuojama, kad bus ilgalaikiai. Mes visada galime grįžti tenai, kur jau kartą buvome, nes turime priklausomybę. Sveikimas turi kainą – jis reikalauja mūsų budrumo. Mums reikia tęsti daryti viską, ką mes taip ilgai darėme sveikdami. Mes ir toliau busime sąžiningais, puoselėsime tikėjimą ir pasitikėjimą, kreipsime dėmesį į savo veiksmus ir reakcijas bei įvertinsime, ar tai veikia naudinga mums linkme ar prieš mus. Mes taip pat turėtume atkreipti dėmesį, kaip mūsų veiksmai veikia kitus, ir kai poveikis yra neigiamas ar žalingas, tuoj pat padarant žingsnelį į priekį prisiimant atsakomybę už padarytą žalą ir jos atitaisymą. Trumpai tariant, mums reikia nuolatos stebėti save ir tuoj pat pripažinti savo klaidas.
Kaip jūs matote, Dešimtas žingsnis atkartoja daugybę darbo, kurį mes atlikome nuo Ketvirto iki Devinto žingsnio, tik sutrumpintame variante. Formatas, siūlomas šiame vadove, apima nuolatinės savistabos bendrus elementus. Kai kurie mūsų gali atrasti, kad mums reikėtų pridėti klausimus, sutelktus į ypatingas sritis, kurios liečia mūsų asmeninį sveikimą, prie klausimų, esančių šiame vadove. Mes taip pat turime surasti sritis į kurias reikia susitelkti, kad Gyventi pagal Programą. Mūsų globėjas šiuo klausimu gali mums parodyti ypatingą kryptį. Kaip prieš tai paminėta, šis vadovas yra skirtas būti atspirties tašku, o ne pabaiga kuriam nors iš žingsnių.
- Kodėl Dešimtas žingsnis yra būtinas?
- Koks yra nuolatinis savęs stebėjimo tikslas?
- Kaip mano globėjas gali man padėti?
Tai, kaip jaučiamės, lyginant su atliekamais veiksmais
Mes naudojame Dešimtą žingsnį, kad sukurtume ir išlaikytume besitęsiantį įsisąmoninimą, ką mes jaučiame, galvojame, ir, svarbiausia, ką mes darome. Prieš tai, kol mes nepradedame reguliariai stebėti savęs, yra būtina, kad mes suprastume, ką mes įvertiname. Neduos nieko daug gero sudaryti jausmų sąrašą, nesusiejant jų su veiksmais, kurie juos sukelia arba ne. Mes dažnai galime jaustis labai blogai elgdamiesi labai gerai, ar atvirkščiai.
Pavyzdžiui, AA narė įeina į savo namų grupę. „Kaip jautiesi?“ kas nors paklausia. „Siaubingai,“ ji atsako. Žinoma, ši narė kalba apie tai, kaip ji jaučiasi. Ji tikriausiai nemini, ką ji veikia, nes jos elgesys iš tiesų puikus: ji eina į susirinkimą, sąžiningai išreiškia, kaip ji jaučiasi, ir ieško kito nario, kuris ją palaikytų.
Iš kitos pusės, mes galime būti visiškai pasidavę savo impulsams ir elgtis pagal būdo trūkumus. Paviršutiniškai mes galime jaustis labai gerai. Tai paprastai trunka kurį laiką, kol mes pastebime tuštumą, kuri tęsiasi taip gyvenant. Mes išsisukinėjame nuo darbo, kuris padėtų mums išlikti „švariems“. Mes nuolaidžiaujame savo impulsams ir ieškome lengvo kelio. Ir mes žinome, kur visa tai mus nuves!
Dešimtas žingsnis išlaikys mūsų savęs supratimą, ir mes neleisime sau eiti iki tokių kraštutinumų. Mes neturime daužyti sau per galvą dėl to, kad jaučiamės blogai. Vietoje to mes galime susitelkti į pozityvius veiksmus, kurių imamės. Tai net gali pasisukti ta linkme, kad nukreips mūsų susitelkimą tuo keliu, kuris leis mums pasijusti geriau. Suprantant, ką mes darome, padės mums pamatyti destrukcijos modelius žymiai anksčiau iki tol, kol jie įsigalės, taigi mes nepasijusime gerai aukodami tai, kas mums gerai.
Mes, kaip priklausomieji, taip pat linkę teisti save dėl jausmų, kuriuos išgyvename. Bet ką, dėl ko mes jaučiamės blogai, mes nedelsiant norime sustabdyti. Mes dažnai neįvertiname, kad tai kaip mes jaučiamės duoda puikų supratimą, jei mes atsižvelgiame į aplinkybes.
Pavyzdžiui, daugelis iš mūsų turi problemų su pykčiu. Mes nemėgstame taip jaustis. Mes teisiame save nuspręsdami, kad neturime teisės taip jaustis ir darome viską, ką galime, kad užgniaužtume pykčio jausmą. Vis dėlto, gali būti situacijų, kai kas nors supyksta. Galbūt mes bendraujame su kuo nors, kas pastoviai elgiasi su mumis nepagarbiai. Galbūt darbe buvome ignoruojami dėl užsitarnauto paaukštinimo. Mūsų atsakas į šias situacijas bus pyktis. Su mumis buvo blogai elgiamasi – žinoma, kad mes pykstame. Dabar ateina akimirka, kai mūsų sveikimas gali stumti mus į priekį, į didesnę savigarbą, arba mūsų liga gali įtraukti mus į tirštą depresijos ir apmaudo rūką.
Tai, jeigu pykdami mes rėkiame, nirštame ir svaidomės daiktais, mes sunaikiname, bet kokią galimybę pagerinti situaciją santykiuose ar darbe. Jei mes nieko nedarome ir užgniaužiame savo pykčio jausmą, mes tampame prislėgti ir kerštingi, ir tai tikrai nepagerins mūsų padėties. Bet jei mes imsimės pozityvių veiksmų, sutelktų į situacijos gerinimą, viskas gali pasitaisyti, mažų mažiausiai, mes žinosime, kada laikas atsitraukti ir tai padaryti be apgailestavimo.
Kartais vienintelis dalykas, kurį mes turime daryti su savo jausmais yra jausti juos. Mums nereikia reaguoti į juos. Pavyzdžiui, jei mes kažką pametame, mes jaučiamės liūdni. Mūsų liūdesys gali tęstis ilgą laiką. Jis didės, jei mes pastoviai sielvartausime. Mes negalime leisti mūsų liūdesiui atvesti mus į padėtį, kai mes nebegalime normaliai gyventi, bet mums reikėtų tikėtis, kad tai mus paveiks. Mes galime būti lengvai išsiblaškę ar būtų sunku dalyvauti veikloje, kuri turėtų kelti džiaugsmą. Mums reikėtų atrasti balansą tarp buvimo jausmų neigime ir leidimo jiems mus užvaldyti; mes nenorime eiti iki tokių kraštutinumų. Tai atrodo tarsi paprasta koncepcija – atrodytų, to nereikėtų net sakyti – bet daugybė mūsų narių sako iš savo patirties, kad reikia daug metų sveikimo, kol galime išlaikyti pusiausvyrą visą laiką.
Taigi Dešimtas žingsnis apdovanoja mus laisve jausti savo jausmus, padėdamas mums matyti skirtumą tarp jausmų ir veiksmų.
- Ar buvo laikotarpių mano gyvenime, kai aš buvau sutrikęs dėl skirtumo tarp mano jausmų ir veiksmų? Paaiškink plačiau.
Teisingas ir neteisingas
Dešimtas žingsnis sako mums, kad mes turime pripažinti klydę, kai esame neteisūs. Šis žingsnis lyg ir sako, kad mes žinome, kai mes esame neteisūs, bet iš tiesų daugelis mūsų nežino – bent jau nevisiškai. Tai apima nuoseklią pareigą nuolatos stebėti save, kad tapti įgudusiu išsiaiškinant, kai mes esame neteisūs.
Pasižiūrėkim. Kai mes buvome tik bepradedą sveikti, mes buvome nepritapę prie likusio pasaulio. Kaip sakoma knygoje“Anoniminiai Alkoholikai“- mūsų „gyvenimo įgūdžiai atrofavosi iki gyvuliškų“. Mes nežinojome, kaip teisingai su kitais bendrauti. Mes pradėjome mokytis sveikdami, bet mes padarėme daugybę klaidų. Daugelis mūsų praėjo laiko tarpą , kai tapome labai griežti dėl vertybių, kurias išvystėme sveikdami. Mes laikėmės to griežtumo ne tik sau, bet ir visiems aplinkui. Mes galvojome, kad buvo principinga ir teisinga konfrontuoti su tais, kurių elgesys buvo „nepriimtinas“mūsų supratimu. Iš tikrųjų, tai mūsų elgesys buvo nepriimtinas. Mes buvome patys teisingiausi ir arogantiški. Ir mes buvome neteisūs.
Arba kai kurie mūsų, metų metais buvę ištižėliai, kaip patiesalas prie durų visiems, kas praeina, nusprendė, kad sveikimas reikalauja tapti kategoriškais. Bet mes nuėjome per toli. Mes reikalavome, kad visi aplinkui elgtųsi su mumis tobulai. Niekam negalėjo būti blogos dienos. Visi turėjo atsakyti į mūsų telefono skambučius. Niekam nebuvo leista būti emociškai uždariems nuo mūsų ilgesnį laiko tarpą. Mes piktai reikalavome tobulo aptarnavimo vietose, kuriose tvarkėme savo reikalus. Mes nebuvome kategoriški. Mes buvome nesubrendę ir karingi. Mes buvome neteisūs.
Mes netgi galėjome nustoti buvę neteisiais, jei kas nors žeidžia mus. Kaip? Sakykime, mūsų globėjas pasako mums ką nors labai žeidžiančio. Vietoje to, kad tai išsiaiškintume su savo globėju, mes apie tai pasikalbame su dešimt ar dvylika mūsų artimiausių draugų sekančiuose trejuose susirinkimuose, į kuriuos nueiname. Praėjus savaitei, pusė mūsų vietinės AA bendrijos kalba apie bjaurius tokius ir anokius dalykus, pasakytus vienam iš savo globotinių – net jei ir istorija išliko tokia, kokia iš tikrųjų buvo. Taigi situacija prasidėjo, kad mes nepadarėme nieko blogo, bet baigėsi, kad mes esame atsakingi už žalą mūsų globėjo reputacijai programoje – toje vietoje, kurioje jam, kaip ir mums, reikia leisti klysti ir sveikti savo tempu.
- Ar buvo laikotarpių mano sveikime, kai aš buvau neteisus, ir tik vėliau tai supratau? Kada taip buvo?
- Kaip mano suklydimai paveikė mano gyvenimą? Kitų gyvenimus?
Yra labai sunku suprasti, kada mes esame neteisūs; savo klaidų pripažinimas gali būti kaip iššūkis. Kaip ir Devintame žingsnyje, mes turime būti labai rūpestingi, kad nepadarytume daugiau žalos prisipažindami.
Pavyzdžiui, daugelis mūsų supranta, kad mes įžeidėme ką nors mums artimą – galbūt todėl, kad žmogus nustojo su mumis bendrauti – bet nesame įsitikinę, ką mes pasakėme ar padarėme neteisingai. Vietoje to, kad skirti laiko apmąstymui to, ką padarėme, ar paklausę žmogaus, mes nusprendžiame, kad tiesiog uždangstysime visus galimus atvejus ir atliksime visa apimantį prisipažinimą. Mes kreipiamės į žmogų ir sakome, „Prašau atleisk man už viską, ką aš kada nors, kol mes esame pažįstami, padariau tau, kas įžeidė ar įskaudino tave.“
Dešimtas žingsnis reikalauja, kad mes skirtume laiko asmeniniams apmąstymams tokiais atvejais, kaip šis. Yra galimybė, kad jei mes pagalvosime, kai žmogaus požiūris į mus pasikeis, bei pagalvosime apie savo elgesį nedelsiant, kai įvyksta tas pokytis, mes žinosime, ką mes neteisingai padarėme. Gali būti skausminga ar nesmagu apie tai galvoti; tai neabejotinai reikalauja pastangų, kaip ir visi žingsniai. Tinginystė yra būdo trūkumas, kaip ir bet kuris kitas, ir mes negalime leisti jam vystytis. Tada vėl, jei mes iš tiesų buome sugluminti, jei mes tiesiog negalime tiksliai nustatyti nieko, ką mes pasakėme ar padarėme žeidžiančio, nėra nieko blogo kreiptis į žmogų ir pasakyti, kad mes pastebėjome, kad jis ar ji atrodo supykę ar susierzinę ant mūsų, kad mums rūpi mūsų santykiai su tuo žmogumi ir mes norime išgirsti, ką jis ar ji nori pasakyti. Daugelis iš mūsų yra išsigandę, ką jie išgirs tokioje situacijoje, kaip ši, bet mes negalime leisti savo baimei sustabdyti mus nuo darbo Dešimtame žingsnyje.
Yra kitas kelias, kuriuo mes galime paversti savo neteisumo pripažinimą visiškai neefektyviu: pripažinti, kad mes esame neteisūs, bei iš karto nedelsiant pabrėžti, ką kitas žmogus pirmas padarė, kas privertė mus taip pasielgti. Pavyzdžiui, pasakyti vienam iš savo vaikų, kad jo elgesys blogas, todėl mes šaukėme ant jo. Dabar, kai pripažįstame, kad klydome, jei mes pasakome savo vaikui, kad jo elgesys privertė mus taip pasielgti, mes tiesiog pateikiame žinią, kuri pateisina iš pradžių mūsų klaidą, tada paverčia mus dvejopai neteisiais.
Kaip procesas, esantis nuo Ketvirto iki Devinto žingsnio, kai mes keliaujame per praeities įvykius, tai Dešimtas žingsnis sukurtas mus išlaikyti dabartyje. Mes nenorime leisti neišspręstoms klaidoms prisikaupti. Mums reikia daryti visa, kas geriausia, kad išlikti neatsiliekant nuo to, ką darome. Didžioji dalis mūsų darbo bus padaryta darant pastovius mūsų požiūrio koregavimus. Jei mes pamatome, kad tampame negatyvūs ir skundžiamės visą laiką, mums galbūt reikėtų praleisti kažkiek laiko mąstant apie dalykus, už kuriuos esame dėkingi. Mums reikia kreipti dėmesį į būdą, kaip mes reaguojame, kai padarome kažką neteisingai. Ar mūsų pirmas impulsas yra pasiteisinti? Ar mes skundžiamės, kad esame aukos kieno nors neigiamos įtakos – ar mūsų ligos? Nepaisant visų pasiteisinimų, mes esame atsakingi už tai, ką mes darome. Gali būti labai gerai, kad mūsų būdo trūkumai būtų mums palankesni, bet tai nepateisina mūsų elgesio. Mums reikia prisiimti atsakomybę, ir toliau išlikti pasiryžusiais, kad mūsų trūkumai būtų pašalinti.
- „Jei būdavome neteisūs, tuoj pat pripažindavome suklydę” – ką tai reiškia mums?
- Ar buvo laikotarpių mano sveikime, kai aš pabloginau situacijas šnekėdamas su kažkuo per anksti negu turėčiau ar kaltindamas dėl savo elgesio kažką kitą? Kokie tai buvo laikotarpiai?
- Kaip savo klaidų pripažinimas nedelsiant gali padėti man pakeisti savo elgesį?
Dešimtas žingsnis išryškina poreikį nenutrūkstamai nuolatos stebėti save ir atrodo kaip patvirtinimas, kad mes darome tai, kad išsiaiškinti, kai mes buvome neteisūs. Bet kaip mes galime atpažinti laikus, kai mes esame neteisūs, kol mes neturime laiko, kai mes esame teisūs kaip pagrindo palyginimui? Atpažįstant laikus, kai mes darėme dalykus teisingai ir formavome asmenines vertybes yra tokia pati didelė mūsų sveikimo dalis, kaip ir atpažįstant mūsų atsakomybes. Daugeliui mūsų yra labai sunkus laikotarpis su buvimo teisiu koncepcija. Mes galvojame apie laiką, kai mes karštai gynėme savo nuomonę, nes mes žinojome, kad esame teisūs, bet mūsų sveikimo akivaizdoje mes supratome, kad kitų mindžiojimas diskusijoje daro mus neteisiais. Arba mes mąstome apie savo asmenines vertybes. Mes žinome, kad jos teisingos mums, bet jei mes pradedame reikalauti, kad kiti gyventų pagal jas, mes daugiau nebebūtume teisūs, o – teisuoliai. Taigi kaip mums jaustis komfortabiliai su buvimu teisiu? Pirmiausia ir svarbiausia, mes dirbome pagal Šeštą ir Septintą žingsnius, taigi mūsų būdo trūkumai nepaverčia mūsų pozityvių veiksmų į negatyvius. Tada mes turime suprasti, kad turbūt užims šiek tiek laiko, bei kažkiek bandymų ir klaidų, kol mes jausimės visiškai komfortabiliai savo naujame gyvenimo kelyje.
- Ar buvo situacijų mano sveikime, kuriose aš jaučiausi nekomfortabiliai, kai pripažinau kažką, ką padariau gerai? Aprašyk.
Kaip dažnai mes turėtume stebėti save?
Tai veikia: Kaip ir Kodėl sako mums, kad kol mūsų tikslas išlaikyti besitęsiantį savęs pažinimą kiekvienos dienos bėgyje, pagalbinis dalykas yra prisėsti kiekvienos dienos pabaigoje ir „dirbti“ su šiuo žingsniu. Mums reikia nuoseklumo darant kažką kiekvieną dieną tam, kad tai taptų įpročiu ir įgyti elgesio elementų pagal dvasinių principų veiklą. Taip, kaip mes išliekame „švarūs“ ir mūsų besitęsiančios abstinencijos dienos virsta savaitėmis, mėnesiais ir metais, mes suprasime, kad nuolatos stebėti save tampa antrąja prigimtimi. Mes atrasime, kad išlaikymas mūsų pajėgumo kelio ateina natūraliai, nė nereikia per daug apie tai galvoti. Mes tuoj pat pastebėsime, kai mes pasuksime kryptimi, kuria nenorime eiti ar užsiimant elgesiu, kuris tikrai atneš žalą. Mes tampame pajėgūs ištaisyti tai. Taigi, mūsų taisyklingų pastangų dėjimo nuolatos stebėti save dažnumas gali priklausyti nuo mūsų asmeninės sveikimo patirties. Pradėdami, kai kurie iš mūsų prisėda kiekvienos dienos pradžioje, kiekvienos dienos pabaigoje, ar abu kartus, ir keliauja per IP # 9, Gyventi pagal Programą, ar kažką panašaus ir „matuojasi savo dvasinę temperatūrą“. Požiūris yra, kad mes norime to laikytis iki tai taps įpročiu, iki tol, kol tai bus antroji prigimtis nuolat tikrinti savo sveikimą ir dvasinį pagrindą, pastebint, kai mes išklystame iš kurso tuojau pat, ir dirbant, kad tai pakeisti.
- Kodėl yra svarbu tęsti nuolatos stebėti save iki tol, kol tai taps antrąja prigimtimi?
Savistaba
Žemiau pateikti klausimai nukreipti į svarbiausias sritis, kurias mes norime peržiūrėti savistabos metu. Gali būti laikotarpių, kai mūsų globėjas nori, kad mes atliktume savistabą ties ypatingomis savo gyvenimo sritimis, tokiomis kaip romantiški santykiai ar mūsų šablonai darbe, ar mūsų globėjas gali prie viso šito pridėti specifinių klausimų. Mes turėtume visada pasitarti su savo globėju dirbdami su bet kuriuo žingsniu.
- Ar aš patvirtinau vėl savo tikėjimą rūpestingu, mylinčiu Dievu šiandien?
- Ar aš siekiau savo Aukštesniosios Jėgos vadovavimo šiandien? Kaip?
- Ką aš šiandien padariau, kad tarnaučiau Dievui ir žmonėms supantiems mane?
- Ką Dievas man davė, už ką šiandien jaučiuosi dėkingas?
- Ar aš tikiu, kad mano Aukštesnioji Jėga gali parodyti man kaip gyventi ir geriau apvienyti mane su tos jėgos valia?
- Ar aš matau kokius nors „senus šablonus“ savo gyvenime šiandien? Jei taip, kokius?
- Ar aš buvau pilnas apmaudo, savanaudiškas, nesąžiningas ar bailus?
- Ar aš sau sukėliau nemalonumų?
- Ar aš buvau visiems geras ir mylintis?
- Ar aš buvau susirūpinęs dėl vakarykštės dienos ar rytdienos?
- Ar aš leidau sau būti apsėstam įkyrių minčių apie ką nors?
- Ar aš leidau sau būti per daug alkanu, vienišu, pavargusiu ar piktu?
- Ar aš per daug rimtai į save nežiūrėjau kurioje nors savo gyvenimo srityje?
- Ar aš kenčiu nuo kokių nors fizinių, protinių ar dvasinių problemų?
- Ar aš pasilikau ką nors sau, ką turėjau aptarti su savo globėju?
- Ar mane šiandien buvo aplankę kraštutiniai jausmai? Kokie jie buvo ir kodėl aš taip jaučiausi?
- Kokios yra problematiškos sritys mano gyvenime šiandien?
- Kokie būdo trūkumai veikė mano gyvenime šiandien? Kaip?
- Ar šiandien mano gyvenime buvo baimės?
- Ką aš šiandien dariau, ko nenorėčiau daryti?
- Ko aš šiandien nepadariau, ką norėčiau padaryti?
- Ar aš noriu keistis?
- Ar šiandien mano santykiuose buvo kokių nors konfliktų? Kokių?
- Ar aš išlaikau savo sąžiningumą santykiuose su kitais?
- Ar aš padariau tiesiogiai ar netiesiogiai skriaudą sau ar kitiems šiandien? Kaip?
- Ar aš esu skolingas kokių nors atsiprašymų ar skriaudų atitaisymų?
- Kur aš buvau neteisus? Jei aš galėčiau tai padaryti iš naujo, ką aš daryčiau kitaip? Kaip aš geriau galėčiau padaryti kitą kartą?
- Ar šiandien aš išlikau „švarus“?
- Ar aš šiandien buvau sau geras?
- Kokie buvo jausmai, kuriuos aš jaučiau šiandien? Kaip aš juos panaudojau, kad pasirinkti sutelktą ties principu veiksmą?
- Ką aš šiandien padariau, kad būčiau tarnavime kitiems?
- Ką aš šiandien padariau tokio, dėl ko aš jaučiuosi pozityviai?
- Kas šiandien atnešė man pasitenkinimą?
- Ką aš šiandien padariau tokio, dėl ko norėčiau būti įsitikinęs, kad pakartosiu?
- Ar šiandien aš ėjau į susirinkimą ar šnekėjausi su kitu sveikstančiu priklausomuoju?
- Ką aš šiandien turiu, už ką esu dėkingas?
Dvasiniai principai
Dešimtame žingsnyje mes susitelksime ties disciplina sau, sąžiningumu ir principingumu. Disciplina sau yra esminė mūsų sveikime. Kai mes vartojome, mes buvome ieškantys savęs ir atsidėję sau. Mes visada ieškojome lengvos išeities, pasiduodami savo impulsams, ignoruodami bet kokią asmeninio augimo galimybę. Jei buvo kas nors mūsų gyvenimuose, kas reikalavo reguliaraus įsipareigojimo, buvo galimybė, kad mes tiesiog praeidavome tai, jei tai nebūdavo per sunku, jei tai neįeidavo į pataikavimą sau ar jei mes atsitiktinai taip jausdavomės.
Sveikimo disciplina sau kviečia mus daryti tam tikrus dalykus, nepaisant, kaip mes jaučiamės. Mums reikia reguliariai eiti į susirinkimus, net jei esame pavargę, užimti darbe, linksminamės ar esame prislėgti; mums reikia eiti reguliariai net jei – ypač kai – mes jaučiamės priešiški tam, ko sveikimas iš mūsų reikalauja. Mes einame į susirinkimus, skambiname savo globėjui ir dirbame su kitais, nes mes nusprendėme, kad norime sveikimo AA, ir šie dalykai yra veiksmai, kurie padės užtikrinti mūsų besitęsiantį sveikimą. Kai kada mes entuziastingi dėl šios veiklos. Kartais prireikia viso ryžto, kurį turime, kad tai tęsti. Kartais tai tampa taip įsipynę į mūsų kasdienį gyvenimą, kad mes sunkiai suprantame, kad mes tai darome.
- Kodėl disciplinos sau principas yra būtinas šiame žingsnyje?
- Kaip disciplinos sau principo praktikavimas šiame žingsnyje gali paveikti visą mano sveikimą?
Sąžiningumo principas atėjo nuo Pirmo žingsnio ir išsipildė Dešimtame žingsnyje. Mes dažniausiai esame daugiau nei nustebę mūsų sąžiningumo gyliu ir lygiu šiuo požiūriu mūsų sveikime. Kur prieš tai mes galbūt galėjome būti sąžiningi, pajėgėme įžvelgti savo tikrus motyvus praėjus daug laiko po situacijos pabaigos, dabar mes esame pajėgūs būti sąžiningi su savimi, apie save, kai situacija vis dar vyksta.
- Kaip savo klaidų supratimas (sąžiningumas su savimi) padeda keisti man savo elgesį?
Principingumo principas gali būti pakankamai sudėtingas, bet tai yra principingumas, labiau nei, bet kas kita, kuris kontroliuoja mūsų galimybę praktikuoti kitus principus. Tiesą sakant, principingumas yra žinojimas, kokius principus mums reikia praktikuoti esamoje situacijoje ir kokiu mastu. Pavyzdžiui, mes vieną vakarą stovime prie susirinkimo ir esame laimingi būdami grupės dalimi, kai tuo metu prasideda paskalos apie kurį nors žmogų iš programos. Sakykime, jie diskutuoja apie romaną, kurį turi mūsų geriausio draugo globotinis, ir mes žinome, kad tai tiesa, nes mes tai girdėjome iš mūsų geriausio draugo vakar. Žinojimas, ką daryti tokioje situacijoje, turbūt sunaudos kiekvieną lašą principingumo, kurį mes turime. Taigi kokio dvasinio principo mums reikia šioje situacijoje? Sąžiningumo? Tolerancijos? Pagarbos? Susivaldymo? Turbūt pirmas mūsų impulsas bus įsitraukti, pasmerkiant gandą, nes mes žinome, kaip stipriai jis įskaudins mūsų draugą, kad tokie asmeniniai reikalai viešai aptarinėjami. Bet taip padarydami, mes galime patvirtinti gando teisingumą ir taip dar daugiau įskaudinti savo draugą, arba mes galime teisuoliškai tai užbaigti, pažeminant žmones, kurie apkalbinėja. Dažniausiai nėra būtina patvirtinti, kad mes turime principingumo, konfrontuojant su situacija, kuriai mes nepritariame. Yra keli dalykai, kuriuos mes galime padaryti šioje situacijoje. Mes galime geriau pakeisti temą ar atsiprašyti ir pasišalinti. Abu šie pasirinkimai pasiųs subtilią žinią apie mūsų jausmus bei, tuo pačiu, leis mums būti ištikimiems savo principams ir patausoti mūsų draugą kiek tik įmanoma.
- Kokios situacijos mano sveikime iššaukė manyje principingumo principo praktikavimą? Kaip aš į tai sureagavau? Kada aš jaučiausi gerai dėl savo reakcijos, ir kada ne?
Einant toliau
Vienas iš nuostabiausių dalykų, liečiančių Dešimtą žingsnį, kad kuo daugiau mes su juo dirbame, tuo mažiau mums reikia antrosios jo dalies. Kitaip sakant, mes taip dažnai nepagausime savęs darant neteisingai. Kai mes pradėjome sveikti, daugelis iš mūsų niekada nesugebėjo turėti jokios rūšies ilgalaikių santykių, žinoma, taip pat jokių, kuriuose mes spręstume savo konfliktus sveiku ir abipusės pagarbos būdu. Kai kurie iš mūsų dažnai kariavo su žmonėmis, ir kada “karai“ baigdavosi, niekada nešnekėdavo apie slypinčias problemas, kurios tai sukeldavo. Kiti iš mūsų eidavo į kitus kraštutinumus, niekada dėl nieko nesutikdami su žmonėmis, kurie buvo mūsų artimiausi draugai ir giminaičiai. Atrodydavo lengviau laikytis distancijos, negu rizikuoti sukurti konfliktą, su kuriuo mums paskiau gali tekti tvarkytis. Galiausiai, kai kurie iš mūsų paprasčiausiai nusišalindavo nuo bet kokių santykių, kuriuose kildavo konfliktai. Nebuvo svarbu, kaip stipriai mes įskaudindavome kitus žmones; tai atrodydavo svarbiau, nei spręsti problemą ir sustiprinti draugystę.
Dešimtas žingsnis padaro įmanomu turėti ilgalaikius santykius – ir mums reikia tokių santykių, ypač AA. Be visko, mes priklausome vienas nuo kito dėl savo ypatingų gyvenimų. Daugelis iš mūsų jaučiasi giliai susiję su tais žmonėmis, kurie atėjo į AA, kai atėjome mes, ir pasiliko. Mes vienas su kitu atlikome tarnavimo darbus, dalinomės vienas su kitu gyvenamu plotu, tuokėmės vieni su kitais bei kartais skirėmės. Mes švęsdavome svarbius įvykius vienas kito gyvenimuose: gimtadienius, apdovanojimus, namų pirkimus, paaukštinimus, bei sveikimo jubiliejus. Mes gedėjome kartu dėl praradimų, bei mes palaikėme vienas kitą skausmingais gyvenimo laikotarpiais. Mes prisilietėme prie vienas kito gyvenimų ir sukūrėme istoriją iš pasidalinimų. Mes esame bendrija.
Kartu su mokymusi pripažinti, kai mes buvome neteisūs, ateina laisvė, tokia, kokios mes nesame patyrę anksčiau. Tai tampa daug labiau įprasta mums pripažinti, kai klydome, kad mes net stebimės, kodėl mes to baimindavomės anksčiau. Galbūt todėl, kad mes jautėmės „blogesni nei“ tiek daugelyje vietų, ir klaidos pripažinimas buvo tarsi apnuoginimas mūsų giliausios paslapties: mūsų nepilnavertiškumo komplekso. Bet kai mes dirbdami su žingsniais atradome, kad mes nebuvome visiškai nepilnaverčiai, kad mes esame tokie pat vertingi, kaip ir kiti, tai nebeatrodo labai triuškinama pripažinti, kad mes klydome. Mes pradėjome jaustis kaip visuma.
- Kaip Dešimtas žingsnis padeda man gyventi dabartyje?
- Ką aš darau kitaip, kaip rezultatą darbo pagal Dešimtą žingsnį?
Darbas pagal Dešimtą žingsnį padaro įmanomu pasiekti balansą ir harmoniją mūsų gyvenimuose. Mes atrandame, kad mes laimingi ir ramūs daug dažniau, nei tokie nesame. Jautimasis kitokiu nei visi tampa toks retas, kad, kai tai atsitinka, tai ženklas, kad kažkas ne tvarkoje. Mes galime greitai surasti mūsų diskomforto priežastį imdamiesi savistabos.
Mūsų asmeninė laisvė, kuri prasidėjo, kai mes pradėjome dirbti pagal žingsnius, skatina mūsų pasirinkimų augimą. Mes turime absoliučią laisvę sukurti sau kokį tik norime gyvenimą. Mes pradedame ieškoti prasmės ir tikslo savo gyvenime. Mes klausiame savęs, ar mūsų gyvenimo būdas, kurį mes pasirinkome, padeda priklausomajam, kuris vis dar kenčia, ar paverčia kaip nors pasaulį geresne vieta. Tai, ko mes ieškome, mes rasime Vienuoliktame žingsnyje.