“Mes sudarėme sąrašą visų žmonių, kuriuos skriaudėme, ir pasiryžome skriaudas atitaisyti”
Šiuo požiūriu, žingsniai yra sutelkti savęs „taisymui“ ir santykiui su Dievu, kaip mes jį suprantame. Pradėdami dirbti pagal Aštuntą žingsnį, mes įtraukiame ir kitus žmones į savo sveikimo procesą. Tai žmonės, kuriems padarėme žalą aktyvios priklausomybės metu, sveikimo procese. Apie kuriuos galvojame, kad skriaudėme, kuriuos nuskriaudėme atsitiktinai, kurių jau nebėra mūsų gyvenime, bei tie, kurie kaip galvojame, bus su mumis likusį gyvenimą.
Aštuntasis žingsnis yra žalos, kurią padarėme, nustatymas. Nėra svarbu, ar mes tai padarėme, nes buvome apimti įniršio, nerūpestingumo, ar dėl to, kad mes bijojome. Nėra svarbu, ar mūsų veiksmai buvo pagrįsti savanaudiškumu, arogancija, nesąžiningumu ar kokiu kitu defektu. Netgi nėra svarbu, kad mes neketinome ko nors nuskriausti. Visa žala, kurią atnešėme, yra Aštunto žingsnio medžiaga.
Gali paaiškėti, kad yra žalos, kuri nebegali būti atitaisyta. Gali paaiškėti, kad mes negalime tiesiogiai atitaisyti sau patiems padarytos žalos. Gali net paaiškėti, kad mes nesame atsakingi už kažkokius dalykus, kuriuos įrašėme į savo Aštuntojo žingsnio sąrašą. Mūsų globėjas padės tai išsiaiškinti prieš pradedant Devintą žingsnį. Dabar mūsų užduotis yra tik identifikuoti, kam buvo padaryta skriauda, ir kokia ji buvo; bei panorėti atlyginti skriaudas.
Yra natūralu jaudintis dėl Devintojo žingsnio ir kaip mes atitaisysime skriaudas, kai dirbame pagal Aštuntą žingsnį. Tai, ką mes galvojame apie atitaisymus, yra sunkinantis dalykas, veikiantis mūsų darbą šiame žingsnyje. Mums reikia pašalinti kelis neteisingus požiūrius iš mūsų galvų, prieš pradedant sudarinėti sąrašą.
Yra nuostabu, kad mes jau pradėjome atkurti mūsų santykius su kai kuriais žmonėmis mūsų gyvenimuose. Mūsų šeimos turbūt džiaugiasi, kad mes daugiau nebevartojame alkoholio. Kažkiek akivaizdžios žalos nustojome daryti, kurią darėme kitiems, kai tik nustojome vartoti. Jei mes tęsėme savo darbus ar pasilikome mokykloje, mes tikriausiai jau tapome geresni. Daugiau tokiais būdais nedarome skriaudų savo bendradarbiams, savo mokytojams ar bendraklasiams. Bet ar to pakanka?
Mes galbūt girdėjome žmones susirinkimuose pabrėžiant, kad „atitaisyti“ reiškia pasikeisti, o ne tik pasakyti, kad aš labai atsiprašau. Bet tai nereiškia, kad atsiprašymai išėjo iš mados AA. Asmeniniai pokalbiai (akis į akį) yra labai veiksmingi. Mums kaip ir dvasinio augimo priemonės ir ilgai lauktas palengvėjimas žmonėms, kurių atsiprašėme. AA nariai pabrėžia, kad mes negalime lėkštai atsiprašyti kitų žmonių ir vėl daryti tą patį skaudidami juos.
Kai kurie iš mūsų gali jaustis pavargę šiame etape, ypač, jei mūsų globėjas sakė mums daryti labai išplėstą ankstesnių septynių žingsnių rašymą. Mes atlikome savo elgesio inventorizaciją Ketvirtajame žingsnyje, ir sudarėme sąrašą savo būdo trūkumų Šeštame žingsnyje; dabar mes turime ištirti tas pačias situacijas kitu kampu! Tai gali atrodyti, kad jei mes ištyrėme savo gyvenimą ir priklausomybę kiekvienu galimu būdu taip pat kaip ir šiuos žingsnius, tai ar visa tai būtina? Ar mes tiesiog savęs nebaudžiame, vėl ir vėl darydami tą patį?
Ne. Aštuntas žingsnis yra proceso, kuris leisis jaustis lygiam su kitais, pradžia. Vietoj to, kad jaustume gėdą ir kaltę. Vietoj to, kad amžinai jaustis blogesniais ir mažiau vertais, mes galime drąsiai žiūrėti žmonėms į akis. Mums nereikės nieko vengti. Mes neturėsime bijoti, kad būsime pagauti ir nubausti už atsakomybės nepaisymą. Mes būsime laisvi.
- Ar aš kaip nors dvejoju dėl darbo Aštuntame žingsnyje? Kaip?
Kai kurie iš mūsų šiame žingsnyje puola į kraštutinumus. Mes nekantraujame sutvarkyti ir padaryti viską gerai, kad net neįžvelgiam, kad taip galime padaryti dar daugiau skriaudos. Mes einame apgraibom tolyn, išpažindami neištikimybes ir nuodėmes savo sutuoktiniams ir draugams. Mes pasisodiname prieš save savo šeimas ir priverčiame juos klausytis kiekvieną smulkmeną apie mūsų priklausomybę, patvirtindami jų blogiausius nuogąstavimus apie tai, ką mes darėme bei užpildydami baltas dėmes, kurios iki šiol buvo, laimei, paliktos tuščios. Susijaudinimo būsenoje mes rėžiame prakalbą savo vaikams apie savo ligą, už kurią nesame atsakingi ir kaip mes džiaugiamės savo sveikimu, ir kaip gyvenimas tampoa nuostabiu. Tik, mes pamiršom apie tą visą laiką, kai mūsų pažadai būvo tušti. Mes įsiveržiame į savo darbdavio kabinetą ir pranešame, kad mes buvome priklausomi. Kad mes išradingomis priemonėmis iššvaistėme didžiulę sumą svetimų pinigų, bet dabar mes apgailestaujame ir tai daugiau nebepasikartos.
Mūsų asmeninės patirtys rodo, kad skubėjimas atitaisyti skriaudas, be mūsų globėjo vadovavimo ir be jokio plano, tik pridarys dar daugiau skriaudos.
- Ar aš suprantu, kad reikia apsiraminti ir pasitarti su globėju prieš atitaisant skriaudas? Ar aš padariau skriaudos kokioje nors situacijoje dėl to, kad labai skubėjau atitaisyti skriaudas, nors nebuvau tam pasiruošęs? Kokios tai buvo situacijos?
Kai kurie iš mūsų vis dar gali tikėti, kad iš tikrųjų mes buvome geri žmonės, kurie niekada niekam nepadarė nieko blogo – aišku, išskyrus save. Jei mes iš tiesų abejojame, ką įtraukti į mūsų nuskriaustųjų sąrašą, ar abejojame dėl savo šeimų įraukimą į šį sąrašą, gali būti, kad mes kažką praleidome, arba mūsų neigimas yra labai smarkus. Kartais mes tiesiog neįstengiame įprastosia situacijose įžvelgti tiesos, nepaisant, kad sveikstame jau daugelį metų. Patarimas, kuriuo daugelis iš mūsų vadovavosi buvo toks; Jei mes galvojame, kad kažkam kam esame skolingi, bet dar negalvojame apie mūsų skriaudos atitaisymą, tai vistiek įtraukiame tą žmogų į sąrašą. Kartais mes galvojame „kodėl“, bet būna per vėlu. Todėl dabar šiame žingsnyje mes turime padaryti viską, ką galime, kad nebūtų per vėlu. Turime susisiekti su savo globėju, ir tęsti darbą, kad sveiktume. Yra toks posakis, „bus atskleista daugiau“. Mes tiesiog turime būti atviri naujoms mintims, taigi kai supratimas ateis, mes būsime pasiruošę jį priimti.
Daugelis iš mūsų atidėlioja šį žingsnį, nes nenori atitaisyti skriaudų tam tikriems žmonėms. Mes arba piktinamės jais, arba mes perdaug bijome net įsivaizduoti, kad prie jų prieiname ir atsiprašome. Mums reikia pradėti šį žingsnį ir sudaryti tų žmonių sąrašą, net jei mes nesame įsitikinę, kad kada nors atitaisysime jiems skriaudas. Atitaisyti skriaudas iš tiesų nėra saugu, mūsų globėjas padės mums išsiaiškinti, kaip elgtis kiekvienoje situacijoje.
- Sudaryk sąrašą skiaudų, kurių atitaisyti negali dėl apmaudo.
- Ar aš galiu leisti išnykti šiam apmaudui? Jei ne, ar galiu sukaupti visas jėgas ir įrašyti tuos vardus į sąrašą, o po to nerimauti dėl pasiryžimo?
- Ar yra kokios nors skriaudos žmonėms, kurias atitaisius iškiltų grėsmė mano saugumui. O gal yra kitų priežasčių dėl, kurių aš esu susirūpinęs? Kokios mano baimės?
Žmonės, kuriuos skriaudėme. Ir kaip mes juos skriaudėme?
Prieš pradedant sudarinėti savo sąrašą, yra viena paskutinė koncepcija, su kuria mes patys turime save supažindinti: žodžio „skriauda“ reikšmė šiame žingsnyje. Mums reikia stengtis suprasti visus būdus, kuriais yra įmanoma padaryti skriaudą, tik taip mūsų sąrašas gali būti nuodugnus.
Žinomi skriaudos padarymo būdai yra akivaizdūs. Pavyzdžiui, jei mes pavagiame pinigus ar nuosavybę iš žmogaus ar verslo, tai pakankamai akivaizdi skriaudos forma. Taip pat, daugelis iš mūsų be problemų pripažįsta fizinę ar emocinę prievartą kaip skriaudos rūšį.
Taip pat yra situacijos, kuriose mes be problemų pripažįstame, kad tai, ką padarėme, buvo kenksminga, bet galime susidurti su problema, kam konkrečiu atveju pakenkėme.. Pavyzdžiui, mes sukčiavome rašydami mokykloje testą. Mes klausiame savęs, ar tai pakenkė mokytojui? Bendramoksliams? Mums patiems? Mokiniams, kurie mokėsi po manęs, ir turėjo užmokėti už mano nesąžiningumą patirdami mokytojo nepasitikėjimą? Atsakymas į šį pavyzdį yra toks – visiems šiems žmonėms buvo pakenkta, net jei kai kuriems netiesiogiai. Jie priklauso Aštuntojo žingsnio sąrašui.
Galiausiai, mes priėjome gilesnes žalos rūšis. Šios rūšies žala gali būti labiausiai kenksminga, nes nusitaiko į pačias pažeidžiamiausias žmogaus širdies vietas. Pavyzdžiui,mes turėjome draugą. Draugystė buvo galbūt labai sena, besitęsianti daugelį metų. Emocijos, pasitikėjimas, netgi asmens tapatumas – visa tai buvo draugystėje, kuria dalinomės. Draugystė tikrai rūpėjo tiek mums, tiek draugui. Tada, be jokio paaiškinimo, dėl kažkokių tikrų ar įsivaizduojamų smulkmenų, mes nutraukėme draugystę ir niekada jos nebeatnaujinome. Draugo praradimas yra pakankamai skausmingas be pridėtos nežinomybės naštos, bet daugelis iš mūsų suteikė kažkam tokią skriaudos rūšį. Mes pakenkėme to žmogaus pasitikėjimo jausmui, ir gali prireikti daug metų tam išgyti. Kitas variantas yra, kad mes kažkam galėjome užkrauti kaltę dėl draugystės pabaigos, versdami žmogų jaustis nemylimu, kai tuo tarpu iš tikrųjų mes pavargome nuo tos draugystės ir per daug tingėjome ją tęsti.
Yra daugybė būdų, kaip mes galime sukelti didžiulę emocinę skriaudą – aplaidumu, atsiribojimu, išnaudojimu, manipuliacija, žeminimu ir kitais. „Aukos“ ir „puikūs žmonės“, esantys tarp mūsų, gali suprasti, kad mes galėjome kitus versti jaustis blogesniais, kai mes vaizdavomės esantys geresni už visus kitus, kurdami moralinio pranašumo laikyseną. Tarp mūsų esantys kompetentingieji ir pernelyg pasitikintys savimi gali surasti vardų Aštuntojo žingsnio sąrašui galvodami apie žmones, kurių pagalbos prašymus mes atmetėme.
Kiti sunkumai, su kuriais susiduriame, kai mes nustatinėjame skriaudų rūšis, yra dėl automatinio polinkio susikoncentruoti tik į tą laiką, iki kada nustojome vartoti. Yra šiek tiek lengviau mums būti griežtai sąžiningiems dėl skriaudos, padarytos aktyvios priklausomybės metu. Mes tada vartojome alkoholį, mes buvome kiti žmonės. Kaip bebūtų, mes padarėme skriaudos per savo sveikimą. (Atsiminkit, ar mes ketinome, ar ne, nėra svarbu). Iš tikrųjų, tikriausiai visi mes padarėme skriaudų žmonėms, su kuriais dalinomės savo sveikimu – kitiems AA nariams. Galbūt mes apkalbinėjome juos, nusisukome nuo jų, nejautriai atsakėme į jų skausmą, sumaišėme draugystę su globėjavimu, bandėme kontroliuoti globotinio elgesį, elgėmės su globėju nedėkingai, pavogėme Septintosios tradicijos pinigus, manipuliavome žmonėmis, naudodami savo „švaros“ laikotarpį kaip patikimumo šaltinį tarnavimo argumentavimui, ar seksualiai išnaudojome naujoką. Daugeliui iš mūsų tai yra ypatingai sunkus laikotarpis surašyti tokias situacijas mūsų Aštunto žingsnio sąraše, nes mintys apie skriaudos atitaisymą verčia mus jaustis nejaukiai. Mes laikome save atsakingais už aukštus elgesio standartus AA, ir esame įsitikinę, kad kiti taip pat iš mūsų tikisi daugiau. Tiesa yra tokia, kad mūsų bičiuliai AA nariai ypač yra linkę mums atleisti, nes jie žino, ką mes stengiamės daryti – bet stop, mums reikia dabar išvengti jaudinimosi dėl Devinto žingsnio.
Savo sąrašo sudarymas
Pirmas dalykas, kurį reikia žinoti, kad tai nėra sąrašas, kurį galime laikyti savo galvose. Mums reikia parašyti kiekvieną vardą ir kokią mes padarėme skriaudą ant popieriaus. Kai tai parašyta popieriuje, yra sunku kažką užmiršti ar grįžti į neigimą dėl skriaudų atitaisymo, dėl kurio išsisukinėjome. Jei dėl kažkokių priežasčių mes negalime naudotis popieriumi, mes galime naudoti garso įrašą ar bet kokį kitą metodą, su kuriuo sutiko mūsų globėjas, kuris padės mums geriausiai pereiti žingsnį.
Kai mes esame pasiruošę pradėti savo sąrašą, mes atsisėdame, prisimename viską, ką mes mokėmės apie skriaudą, ir pradedame rašyti. Kai kurie vardai iškart atsiras mintyse. Kiti gali iškilti, kai mes mąstysime apie skriaudos, kurią suteikėme, padarymo būdus. Mums būtinai reikia peržiūrėti mūsų Ketvirtą Žingsnį ir pasinaudoti, bet kokią informaciją, kurią tik galime surasti.
Mums reikia įtraukti kiekvieną vardą ir situaciją, apie kurią tik galvojame, net jei manome, kad ji tik panaši, o ne būtent tokia, įsitikinant, kad mūsų globėjas ketina mums pasakyti, kad mes nesame skolingi atitaisymo tam tikroje situacijoje. Taip pat, gali būti toks dalykas, kad mes atsiminsime incidentą, kuriame padarėme skriaudą, bet neatsiminsime su tuo susijusių žmonių vardų. Mes galime tokį incidentą įtraukti į sąrašą.
Savęs pačių įrašymas į sąrašą gali kai kuriems iš mūsų pasirodyti keblus. Mes galėjome būti informuoti ankstyvajame sveikime, kad skriaudos darymas sau buvo egocentriška mintis, kad mums reikia nustoti galvoti apie save visą laiką bei pradėti galvoti apie žmones, kuriems pakenkėme. Tada visas požiūris į skriaudų atitaisymą sau patiems gali būtis trikdantis. Kai kurie iš mūsų galbūt galvojo, kad į skriaudos atitaisymą reikėtų įtraukti „savęs apdovanojimą“ už tai, kad išliekame „švarūs“ ar dėl kokio kitokio laimėjimo. Mes galime bandyti tai daryti pirkdami sau daiktus, kurių neišgalime, ar atsiduodant kokiam kitam neįveikiamam potraukiui. Tikrovėje kelias, kuriuo atitaisome sau skriaudas, yra nustoti elgtis neatsakingai ar destruktyviai. Mums reikia atrasti būdus, kuriais mes patys sau susikūrėme savo problemas, tai yra, padarėme skriaudą sau patiems – dėl mūsų nesugebėjimo prisiimti asmeninės atsakomybės. Tada, kai mes pridedame save prie sąrašo, mes galime įrašyti žalą, kurią padarėme savo dvasiniam pasauliui, finansams, savo įvaizdžiui, sveikatai ir panašiai.
Taip pat yra tokia delikati situacija, su kuria daugelis iš mūsų yra susidūrę: kas, jei mes padarėme skriaudą savo globėjui, ir jis arba ji apie tai nieko nežino, ir supras, kai peržiūrinės sąrašą? Šioje situacijoje mums reikia pasitarti su kitu nariu, kurio sveikimą gerbiame, galbūt mūsų globėjo globėju.
- Sudaryk sąrašą žmonių, kuriems padarei skriaudą, ir parašyk konkrečius būdus kaip kuriam žmogui padarei kokią skriaudą.
Pasiryžimas
Dabar, kai jau turime savo sąrašą, ar pridėjome naujus vardus prie sąrašo, kurį turime nuo tada, kai pirmą kartą dirbome pagal Aštuntą žingsnį, tad atėjo laikas pasiryžti atitaisyti skriaudas. Tampant pasiryžusiu, taip pat reikia žinoti, bent truputį, ką apima „skriaudų atitaisymas“. Jau anksčiau šiame vadove mes kalbėjome apie tai, kad mums reikia padaryti daugiau, nei vien tik pakeisti savo elgesį, bet daugelis iš mūsų bijo, kad negali pasikeisti. Mes tuo tikri. Mes norime susilaikyti nuo to paties elgesio kartojimo, bet mes taip pat prisimename tuos laikus, kai mes duodavome pažadus anksčiau. Ar mes ne žmonės, kurie kartoja tuos pačius dalykus? Taip yra, iki kol mes tikrai patikime savo sveikimu. Nesvarbu, kiek ilgai mes esame „sausi“ ar kokie buvo mūsų paklydimai, už kuriuos atitaisome skriaudas, mes turime turėti tikėjimą, kad Dievas, kaip mes jį suprantame, duos mums stiprybės ir sugebėjimų pasikeisti. Dėl kai kurių skriaudų atitaisymų, mes pajusime, kad pasiryžę atitaisyti tuoj pat, kai tik įrašome vardą į sąrašą. Kitiems pasiryžimas gali taip lengvai neateiti.
- Kodėl pasakyti esant vienam „Aš atsiprašau“ nepakanka atitaisyti žalą, kurią padarėme?
- Kodėl vien tik pokyčiai mano elgesyje nepakankami atitaisyti žalą, kurią padarėme?
Labai puiku, jei mes nesame skolingi finansiškai žmonėms ar institucijoms. Bet dažniasiai esame pavogią, pasiskolinę iš žmonių ar įstaigų ir nesame grąžinę. Mes žinome, kad atitaisydami skriaudas, mes neteksime pinigų, kuriuos verčiau pasiliktume sau. Gali prabėgti daug laiko, kad įvertintume gilią vidinę laisvę, kuri ateina apmokant tokias skolas, ir tada įgyti ryžto tas skriaudas atitaisyti. Gali padėti kreipimasis į mūsų Aukštesniąją Jėgą, kad duotų mums ryžto tas skriaudas atitaisyti.
- Ar aš turiu finansinių atitaisymų, kurių nenoriu atlikti? Koks būtų mano gyvenimas, jei aš atitaisyčiau tas skriaudas?
Kai kurie mūsų skriaudų atitaisymai gali būti žmonėms, kurie taip pat nuskriaudė mums. Tai dažniausiai tokie atitaisymai, kuriuos atlikti yra sunkiausia pasiryžti. Atrodo, kad kiekvieną kartą, kai tik pagalvojame apie šiuos atitaisymus, mes tampame begalo supykę vien pagalvoję apie tai, ką jie padarė mums, bei visiškai pamirštame, kad reikia atitaisyti skriaudas. Bet mūsų sveikimas kviečia mus praktikuoti dvasinį atleidimo principą. Dėka maldos ir kitos pagalbos, kurios siekiame, mes galime atrasti savyje tai, ko reikia, kad atleistume tiems žmonėms, kurie mus skriaudė.
- Ar aš skolingas atitaisymus žmonėms, kurie nuskriaudė mane? Ką aš padariau, kad pasiryžčiau tas skriaudas atitaisyti?
Atitaisymai, kurių mes niekada neįsivaizduojame save darantys, taip pat gali būti mūsų sąraše. Galbūt mes taip nenorime, kad mes net nebandome melstis, prašydami ryžto; mes net neįsivaizduojame, kad galėtume turėti užuojautos tiems žmonėms, kuriems mes skolingi atitaisymus. Šiuo atveju, mums reikia palikti atitaisymus savo sąraše. Mes neprivalome atlikti visų atitaisymų per vieną dieną ar kažkokį nustatytą laiko tarpą. Gali užimti šiek tiek laiko, kad pasiryžtume atitaisyti kai kurias skriaudas. Kiekvieną kartą, kai žiūrime į savo Aštunto žingsnio sąrašą, mes turime savęs paklausti, ar mes jau pasiryžę atitaisyti tas skriaudas. Jei ne, mes periodiškai tikrinamės.
Dvasiniai principai
Aštuntame žingsnyje mes susitelksime ties sąžiningumu, drąsa, ryžtu ir užuojauta. Aštuntame žingsnyje praktikuoti sąžiningumo principą mums reikia peržvelgti mūsų patirtį ankstesniuose žingsniuose. Mes pripažinome mūsų problemų prigimtį – priklausomybę – ir patvirtinome tos problemos sprendimą. Tai buvo sąžiningumo aktas. Mes atlikome nuodugnią ir bebaimę savo pačių sąžinės ataskaitą; taip darydami, mes lavinome naujai atrastą sąžiningumą. Išgavimas tikrosios mūsų paklydimų prigimties iš mūsų asmenybės struktūros vidaus labiau išvystė mūsų sąžiningumą. Taigi mes turime šiek tiek patirties atskiriant situacijose savo dalį kaltės nuo tos, kurią padarė kiti. Tai sąžiningumo lygis, kurio mums reikia dirbant Aštuntame žingsnyje. Mes turime pamiršti apie apmaudą, kitų kaltinimą, tikėjimą, kad mes buvome nekaltos aukos, ir bet kokius kitus pasiteisinimus. Mums paprasčiausiai reikia įrašyti tai į sąrašą!
- Kaip mano visa teisybė apie mano paklydimus įgauna vertę Aštuntame žingsnyje? Kodėl yra taip svarbu, kad man būtų aišku dėl mano atsakomybės?
- Kokie yra keli pavyzdžiai iš mano patirties su sąžiningumu iš ankstesnių žingsnių? Kaip aš perkelsiu tą patirtį į šį žingsnį?
Kad galėtume praktikuoti drąsos principą Aštuntame žingsnyje, mes turime atsiduoti Dievo globai. Mes galime apriboti savo sąrašą tik iki tokių atitaisymų, su kuriais, manome, pasiseks. Mes turime tikėti, kad mūsų Aukštesnioji Jėga duos mums dvasios stiprybės, nuolankumo, vidinės jėgos bei viso kito, ko mums reikia darant atitaisymus. Kai mums reikia su kažkuo susitikti ir mes baiminamės, kaip mes jausimės, ar mums reikia prisiimti nusikaltimo, kurį įvykdėme, pasekmes, mes susitvarkysime su Aukštesniosios Jėgos pagalba.
- Kokie yra keli pavyzdžiai iš mano patirties su drąsa iš ankstesnių žingsnių? Kaip aš perkelsiu tą patirtį į šį žingsnį?
Mes jau labai daug kalbėjome apie ryžtą šiame žingsnyje, ypač kaip pasiryžti atitaisyti skriaudas. Bet mums reikia tam tikro kiekio ryžto darbui šiame žingsnyje, kas neturi nieko bendro su skriaudų atitaisymu. Pirmiausia, mums reikia ryžto sudaryti sąrašą. Nesvarbu, kaip mes jaučiamės pridėdami tam tikrą vardą į sąrašą, mums reikia pasiryžti jį pridėti. Mums taip pat reikia ryžto praktikuoti kitus dvasinius principus, susijusius su šiuo žingsniu.
- Ar yra kokių nors vardų, kurių neįtraukiau į sąrašą? Ar aš pasiryžęs įtraukti juos dabar? Ar aš užbaigiau savo sąrašą?
- Kokius dalykus aš padariau, kad padidinti savo ryžtą?
- Kaip aš jaučiuosi dėl to, kad turiu melstis dėl ryžto?
Šiame sveikimo etape tampa įmanomas užjaučiančios dvasios vystymasis. Prieš tai, kol mes padarėme darbą, susijusį su kitais žingsniais, mes jautėmės per daug įsitraukę į apmaudą, kaltę ir savigailą, kad galvotume apie kitus. Kartu su savo sugebėjimu galvoti apie save kaip apie paprastą žmogų, mes pradedame matyti, kad kiti taip pat daro, ką gali geriausia dėl savo žmogiškumo. Mes žinome, kad esame žmonės, pastoviai abejojantys ir nesaugūs dėl savęs pačių, kaip ir visi kiti. Mes suprantame, kad mes linkę iš pradžių kalbėti, paskiau galvoti kaip ir kiti. Mes suprantame, kad jie gailisi dėl to kaip ir mes. Mes žinome, kad mes linkę neteisingai suprasti situacijas ir per daug ar nepakankamai reaguojame į jas. Taigi, kai mes matome, kad kitus besielgiančius pagal būdo trūkumą, mes jaučiame daugiausiai empatiją, o ne erzulį ar pyktį, nes mes žinome, kas sąlygoją tokį jų elgesį. Mūsų širdys prisipildo, kai mes pagalvojame apie tai, kaip mes dalinamės tokiomis pačiomis svajonėmis, baimėmis, aistra ir klaidomis, kaip ir visi kiti.
- Ar aš pradedu jausti ryšį su kitais? Aprašyk.
- Ar aš pradedu jausti empatiją ir užuojautą kitiems? Aprašyk.
Einant toliau
Kiekvieno iš atitaisymų, esančių mūsų sąraše, aptarimas su globėju yra būtinas. Visiškai nesvarbu, kiek ilgai mes esame „švarūs“ ar kiek patirties su skriaudų atitaisymu mes turime. Kiekvienas iš mūsų gali neteisingai įvertinti situaciją dirbdamas vienas, bet mes dažnai atrandame, kad mes galime daug aiškiau pamatyti dalykus, kai žiūrime iš kito požiūrio taško. Mums reikia mūsų globėjo įžvalgumo. Mums reikia mūsų globėjo padrąsinimo. Mums reikia mūsų globėjo vizijos ir vilties. Tai nuostabu, kiek daug paprastas aptarimas su mūsų globėju gali padaryti, kad padėti mums panaudoti tylią energiją, kuri gyvena kiekviename iš mūsų. Kai mes atsikratome blaškančios dėmesį įtakos ir atsidengia gryna ramybės, žmoniškumo ir atlaidumo šerdis, mes esame pasiruošę Devintam žingsniui.