“Mes nuolankiai prašėme jo tuos trūkumus pašalinti”
Nors ir kiekvienas iš Dvylikos žingsnių savaime yra atskiras procesas , jie visi derinasi vienas prie kito kai kuriose vietose, kaip ir jų tam tikros dalys sąveikauja su viena kitos aspektais – Pirmas žingsnis susijungia su Antru žingsniu, Ketvirto žingsnio komponentai apnarplioja sekančius žingsnius. Turbūt tiesiausia linija tarp dviejų Žingsnių – tai tarp Šešto ir Septinto. Iš pirmo žvilgsnio, Septintas žingsnis gali atrodyti kaip Šešto žingsnio priedas. Mes praleidome daug laiko ir įdėjome daug pastangų vystydami savo supratimą apie savo būdo trūkumus Šeštame žingsnyje ir priėjome iki ribos, kai mes pasirengėme juos pašalinti; dabar, viskas, ko reikia, yra paprašyti, ar ne?
Ne visiškai. Šis žingsnis yra žymiai daugiau nei užpildyti prašymą Aukštesniajai Jėgai ir laukti atsakymo. Tai yra dvasinis pasirengimas. Tai yra poreikis patobulinti supratimą, ką žodis „nuolankiai“ reiškia šiame kontekste. Tai yra poreikis rasti prašymo būdą, kuris tiktų mūsų dvasiniam keliui. Ir yra poreikis praktikuoti dvasinius principus vietoj savo būdo trūkumų.
Pasiruošimas darbui Septintame žingsnyje
Mes jau daug padarėme savo dvasiniame pasiruošime, kurio mums reikia pradėti Septintą žingsnį. Yra labai svarbu, kad mes nubrėžtume sąsają tarp darbo, kurį mes padarėme, ir rezultatų, kuriuos darbas atnešė.
Ankstesni žingsniai pasitarnavo pasėdami nuolankumo sėklas mūsų dvasiose. Šiame žingsnyje šios sėklos įsišaknija ir auga. Daugelis iš mūsų turėjo sunkumų su nuolankumo koncepcija, ir kadangi mes atkreipėme dėmesį į šita dalyką Šeštame žingsnyje, tai reikalauja mūsų dėmesio ir Septintame. Mums reikia suprasti, kas mums yra nuolankumas, ir kaip jo buvimas atsiskleidžia mūsų gyvenimuose.
Mums nereikėtų painioti nuolankumo su pažeminimu. Kai esame pažeminti, mes susigėdę; ir jaučiamės beverčiai. Nuolankumas yra visiška priešingybė šiam jausmui. Dirbant su žingsniais, mes atsikratėme neigimo, ego bei egocentriškumo. Mes taip pat kūrėme pozityvų savęs vertinimą ir praktikavome dvasinius principus. Anksčiau negalėjome matyti savo stipriųjų pusių, nes geroji, sveikoji mūsų dalis buvo užgožta mūsų ligos. Dabar mes galime. Tai yra nuolankumas. Keletas pavyzdžių, kaip nuolankumas dažnai atsiskleidžia, gali padėti mums suprasti šią koncepciją.
Mes pradėjome sveikti turėdami fiks idėjas. Sveikstant viskas, kuo mes tikėjome praeityje, pasirodė labai abejotina. Mus užplūsta naujos idėjos. Pavyzdžiui, jei tikėjome, kad mes kontroliuojame, tai faktas, kurį mes išsakėme AA, pripažindami savo bejėgiškumą, tikriausiai buvo pakankamas, kad mūsų požiūris pasikeistų. Mūsų priklausomybės dėka mums nepasisekė išmokti pamokų, kurių gyvenimas mus mokė. Tai, pamokos apie gyvenimo kontroliavimą. Per mūsų susilaikymo ir darbo su šešiais žingsniais laikotarpį, mes labai daug išmokome, kaip reikia gyventi.
Daugelis iš mūsų atėjo į AA su tipišku „girtuoklio“ mąstymu. Vienintelis kelias, kurį mes žinojome, kaip gauti to, ko norime, buvo netiesioginis priėjimas prie to ir manipuliavimas žmonėmis. Mes žinojome, kad mes tiesiog galime būti tiesmuki ir turėti šansą, patenkinti savo poreikius. Mes praleidome metų metus mokydamiesi nustatyti bejausmes veido išraiškas, slėpdami savo užuojautą bei grūdindami save. Tada, kai atvykome į AA, mes labai gerai tai mokėjome – taip gerai, tiesą sakant, kad pradedantys priklausomieji turbūt tokiu būdu ėmė iš mūsų pavyzdį, panašiai, kaip mes žiūrėjome į senus priklausomuosius, kai tik patys pradėjome. Mes išmokome numalšinti visą savo žmoniškumą ir daugeliu atveju tapome nežmoniški.
Pasitraukus iš arenos, kur žaidžiami tokie žaidimai, mums atsiskleidė naujos idėjos. Mes išmokome, kad yra normalu turėti jausmus ir juos reikšti. Mes atradome, kad girtuklių taisyklės tik sukeldavo jausmą, kad mes girtuokliai; realiame pasaulyje jos buvo beprotiškos ir dažnai pavojingos. Mes tapome „minkštesni“, daugiau pažeidžiami. Mes daugiau nebemanėme, kad gerumas – tai silpnumas.
Šių požiūrių pakeitimas turi dramatišką poveikį. Dažnai tai net pakeičia mūsų išvaizdą. Suraukta kakta ir sučiaupta burna tampa šypsenomis. Ašaros laisvai bėga, atidengdamos mūsų skęstančią dvasią.
Daugelis iš mūsų atvyko į AA įsitikinę kad mes buvome blogos lemties, nepalankių aplinkybių bei sąmokslų aukos, kurioms sutrukdė įvykdyti gerus ketinimus. Mes tikėjome, kad esame geri žmonės, tik visiškai nesuprasti. Mes teisinome savo padarytą žalą kaip savigynos priemonę, jei sugebėdavome bent pripažinti, kad iš viso darėme žalą. Savigailos jausmai ėjo ranka rankon su šiuo požiūriu. Mes mėgavomės savo kančia, ir paslapčia žinojome, kad niekada nebus užmokėta už mūsų skausmą, net jei visame tame surastume ir savo kaltės dalį.
Bet pirmi šeši žingsniai padeda mums pradėti tai daryti – mes peržiūrime savo kaltės dalį. Dabar mes matom ir suprantam, kad blogis, kuris mus supa yra sukurtas mūsų pačių. Mes suprantame visas galimybes, kurias mes iššvaistėme. Mes nustojam kaltinti kitus žmones dėl savo likimo ir pradedame matyti, kad visi įvykiai buvo nulemti daugiausiai mūsų pasirinkimų.
Nuolankumas yra mūsų žmoniškumo jausmas. Jei, tai mūsų pirmoji patirtis Septintame žingsnyje, tai gali būti momentas, kai mes pirmą kartą pajuntame atjautos už save pačius jausmą. Tai yra labai giliai suprantama pirmą kartą, kad mes iš tiesų esame tik žmonės ir bandome daryti tai, kas geriausia. Mes priimame sprendimus, ir gerus, ir blogus, ir tikimės, kad reikalai pakryps gera linkme. Su šiuo žinojimu, kas mes esame, mes atrandame, kad bandydami daryti tai, kas geriausia, mes esame panašūs į kitus žmones. Mes pajuntame tikrą ryšį su kitais, žinodami, kad mes visi esame žmonės, su savo nepatikimumu ir trūkumais ir kad mes visi turime savo ateities svajones.
Dabar mums reikia suprasti savo pačių nuolankumą ir atrasti, kaip jis duoda apie save žinoti mūsų kasdieniniuose gyvenimuose.
- Kokie mano požiūriai pasikeitė nuo tada, kai pradėjau sveikti? Kur buvo pernelyg išpūsta ir subliūško, ir kur yra tikrasis mano atvirumas?
- Kaip nuolankumas paveikė mano sveikimą?
- Kaip mano įsisąmoninimas apie mano nuolankumą padės dirbant su šiuo žingsniu?
Mūsų darbas ankstesniuose žingsniuose padėjo mums sukurti santykį su Dievu, kaip mes jį suprantame. Šis darbas bus gausiai atlygintas, kai mes tęsime Septintą žingsnį. Antrame žingsnyje, mes pirmą kartą pradėjome galvoti apie Aukštesniąją Jėgą, kuri gali padėti mums rasti sveikimą nuo priklausomybės. Nuo tada mes judėjome toliau priimdami Trečio žingsnio sprendimą pasitikėti Aukštesniąja Jėga dėl rūpinimosi mūsų valiomis ir gyvenimais. Mes daug kartų kreipėmės į Aukštesnią jėgą prašydami padėti mums Ketvirtajame žingsnyje. Penktajame žingsnyje dalinomės su šia Jėga pačiomis intymiomis detalėmis apie savo gyvenimą. Šeštajame žingsnyje mes atradome, kad Dievas, kaip mes jį suprantame, gali padaryti dėl mūsų daugiau, nei vien tik išlaikyti „sausus“.
- Kaip mano supratimas apie Aukštesnią Jėgą augo ankstesniuose žingsniuose? Kaip vystėsi mano santykis su ta Jėga?
- Kaip mano darbas ankstesniuose žingsniuose parengė mane darbui Septintajame žingsnyje?
Prašymas pašalinti mūsų trūkumus
Taigi kaip mes prašome Dievo, kaip mes jį suprantame, pašalinti mūsų trūkumus? Atsakymas; – kuo didesnis pasitikėjimas Dievu, tokiu kokiu mes Jį įsivaizduojame. Yra labai, labai daug skirtingų būdų suprasti Dievą, tiek daug, kad mes turbūt negalėtume pateikti šiame darbo vadove pavyzdžių, kaip kiekvieno žmogaus individualus dvasinis kelias galėtų įtakoti jo ar jos darbą Septintame žingsnyje. Pakanka tik pasakyti, kad darbas šiame žingsnyje turėtų atspindėti kiekvieno dvasinį kelią.
Kaip asmenybės, mes galime pasirinkti individualų būdą paprašyti Aukštesniosios Jėgos pašalinti mūsų trūkumus. Dėl šio darbo vadovo paskirties, mes pavadinsime tai „meldimasis“. Žodis „meldimasis“ yra plačiai priimtas mūsų draugijoje kaip bendravimo būdas su savo Aukštesniąja Jėga. Prašymo tonas apibrėžtas žodyje „nuolankiai“. Einantis iš vietos mumyse, kuri yra labiausiai sąžininga, iš vietos, kuri yra arčiausiai mūsų dvasinio centro, mes prašome pašalinti mūsų būdo trūkumus.
- Kaip aš paprašysiu Dievo, kaip aš jį suprantu, pašalinti mano trūkumus?
- Ar gali kiti sveikstantys priklausomieji padėti man suvokti, kaip man prašyti? Ar aš prašiau jų pasidalinti savo patirtimi, stiprybe ir viltimi su manimi? Ar prašiau savo globėjo pabūti vedliu?
Kaip ir su bet kuriuo kitu mūsų programos aspektu, mes neketiname tik vieną kartą paprašyti pašalinti mūsų trūkumus. Mes prašome vėl ir vėl per visą savo gyvenimą. Būdas, kuriuo mes prašome, neabejotinai keisis, kaip keičiasi ir mūsų supratimas apie Dievą.
Kelio išaiškėjimas
Daugelis iš mūsų suprato, kad mums turbūt reikia padaryti kai ką daugiau šiame žingsnyje, nei vien tik melstis, kad mūsų trūkumai būtų pašalinti. Mums reikia imtis veiksmų, kurie pakvies Dievą, kaip mes jį suprantame, veikti mūsų gyvenimuose. Mes negalime paprašyti Dievo pašalinti mūsų trūkumą ir tuo pat metu iš visų jėgų jo laikytis to trūkumo. Kuo didesnės distancijos mes laikysimės tarp mūsų pačių ir aukštesnės jėgos, tuo mažiau mes jausime Jėgos veikimą. Mums reikia išlaikyti savo įsisąmoninimą, kurį mes gavome Šeštame žingsnyje, ir dar pridėti supratimą apie Dievo veikimą mūsų gyvenimuose.
- Kaip dvasinis pasidavimo principas naudojamas išsiaiškinant būdą, kuriuo Aukštesnioji Jėga gali veikti mano gyvenime?
- Kokia gali būti nauda leidžiant Aukštesniajai Jėgai veikti mano gyvenime?
- Kaip aš jaučiuosi, žinodamas, kad Aukštesnioji Jėga rūpinasi manimi ir veikia mano gyvenime?
Dvasiniai Principai
Septintame žingsnyje mes susitelksime į pasidavimą, tikėjimą ir pasitikėjimą. Kantrybę ir nuolankumą. Septintame žingsnyje mes daug labiau atsiduosime Dievui. Tai, ką mes pradėjome Pirmajame žingsnyje pripažinę ir sužinoję apie savo priklausomybę, prie to prisideda pažinimas mūsų būdo trūkumų, , kurie ėjo kartu su mūsų priklausomybe. Mes taip pat pagilinome savo pasidavimą Antrame žingsnyje. Mes patikėjome, kad mūsų Aukštesnioji Jėga gali padėti mums daugiau, nei vien tik išlikti „sausais“. Mes taip pat žiūrėjome į tą Jėgą kaip į pagalbininką išsivaduojant nuo savo trūkumų. Bėgant laikui, mes vis labiau ir labiau pasitikėjome Aukštesniąja Jėga mūsų sveikime.
- Ar aš priėmiau savo bejėgiškumą prieš savo trūkumus taip pat, kaip ir prieš savo priklausomybę? Parašyk plačiau.
- Kaip gilėjo mano pasidavimas?
Dvasiniai tikėjimo ir pasitikėjimo principai yra pagrindiniai Septintame žingsnyje. Mes turime žinoti pakankamai apie mūsų Aukštesniąją Jėgą pasitikėti ta Jėga dėl savo trūkumų šalinimo. Mes turime tikėti, kad mūsų Aukštesnioji Jėga gali kažką su jais padaryti, nes kaipgi mes galime prašyti be jokio tikėjimo, kad jie būtų pašalinti? Neturime net galvoti kaip ir kiek laiko Dievas šalins mūsų trūkumus. Nėra per daug sunku suprasti, kur toks mąstymo būdas gali nuvesti, jei mes pamatysime, kad vis dar turime kažkokių būdo trūkumų po to,kai praeina mūsų numatytas laiko tarpas. Vietoj to, mes susitelkiame į veiksmus, kurių turime imtis šiame žingsnyje; nuolankus prašymas, dvasinių principų praktikavimas ir Dievo kelio aiškinimasis. Septinto žingsnio rezultatai gali paaiškėti ne tuojau pat, bet paaiškės su laiku.
- Ar aš tikiu, kad mano Aukštesnioji Jėga pašalins mano trūkumus ir apdovanos mane laisve nuo neįveikiamo potraukio elgtis veikiant, kuriams nors trūkumui? Ar aš tikiu, kad aš tapsiu geresniu žmogumi darbdamas šiame žingsnyje?
- Kaip mano tikėjimas Dievu, kaip aš jį suprantu, tapo stipresniu, nuo darbo pagal žingsnius?
Tikėjimas ir pasitikėjimas vieni negali nešti mūsų per gyvenimą dirbant šiame žingsnyje, mums taip pat reikia ugdyti kantrybę. Netgi jei praėjo daug laiko nuo tada, kai mes pradėjome prašyti trūkumų pašalinimo, mes vis tiek turime būti kantrūs. Galbūt, tiesą sakant, nekantrumas yra vienas iš mūsų trūkumų. Mes galime žiūrėti į laikus, kai mes turėjome laukti, kaip į dovaną – laikus, kai mums labiausiai reikėjo ugdyti kantrybę. Kad kelias tikras, rodo tai, kad peržiangiame kliūtis, su kuriomis susidūrėme mūsų dvasiniame kelyje.
- Kur neseniai aš turėjau galimybes augimui? Ką aš dėl jų padariau?
Galiausiai, mums reikia išlaikyti savo nuolankumo principo supratimą, labiau nei bet kurio kito, kai dirbame šiame žingsnyje. Yra pakankamai lengva pamatyti, ar mes priartėjame prie šio žingsnio su nuolankumu, paklausiant savęs kelių klausimų:
- Ar aš tikiu, kad tik mano Aukštesnioji Jėga gali pašalinti mano būdo trūkumus? Ar esu bandęs tai daryti pats?
- Ar aš nekantrauju, kai mano trūkumai neišnyksta tuoj pat, kai tik paprašau? Ar aš tikiu, kad jie bus pašalinti, kai Dievas nuspręs?
- Ar mano perspektyvumo jausmas vėliau nesumažės? Ar aš nepradėsiu galvoti apie save, kad esu labai reikšmingas ir galingas, labiau, nei toks esu iš tikrųjų?
Einant toliau
Žiūrint iš šio taško, mes galime stebėtis, kai mes spėliojame, kaip jausimės. Mes paprašėme Dievo, kaip mes jį suprantame, pašalinti mūsų būdo trūkumus; mes ištikimai praktikavome programos principus geriausiai, kaip tik galėjome; bet mes vis dar galime pamatyti darant veiksmą, nors prieš tai turėjome galimybę pagalvoti; bei visada kovojame su savo defektais. Aišku, mes daugiau nebevartojame, ir daugybė išorinių aplinkybių mūsų gyvenimuose turbūt pagerėjo – mūsų santykiai stabilesni, galbūt – bet ar mes pasikeitėme? Ar mes tapome geresniais žmonėmis?
Su laiku mes pamatysime, kad Dievas veikė mūsų gyvenimus. Mes net galime būti išgąsdinti savo brandos lygio ar dvasingumo, kurį pademonstravome elgdamiesi situacijoje, kurioje ilgus metus praeityje elgdavomės labai nedvasingai. Vieną dieną, mes pamatysime, kad kai kurios būdo savybės, kurios įtakojo elgesį, tapo svetimos, kaip kažkada būvo svetimi dabartiniai mūsų dvasiniai principai. Po tokio netikėto apsireiškimo, mes pamatysime skirtumą tarp savęs dabartinio ir asmens kažkada pirmą kartą atėjusio į AA. Turėtume labai mažai priminti tą žmogų dabar.
- Ar buvo kada taip, kad aš įtakoti mano elgesio savo būdo trūkumui ir pasielgiau pagal dvasinius principus? Ar aš tai pripažįstu kaip Dievo veikimą mano gyvenime?
- Kurie trūkumai buvo pašalinti iš mano gyvenimo ar jų galia man sumažėjo?
- Kodėl Septintas žingsnis puoselėja, skatina ramybės jausmą?
Mes pradėjome gyventi daug dvasingesnius gyvenimus. Nustojome tiek daug galvoti apie tai, ką ketiname gauti, iš sveikimo ir pradėjome ieškoti, ką galime duoti. Dalykai, kuriuos mes darome, kad sustiprintume ir puoselėtume savo dvasią, tampa įpročiais, kuriuos galime stebėti. Mes atrandame, kad esame laisvi pasirinkti, kaip mums elgtis, bet kokioje situacijoje mūsų gyvenimuose. Mes nustojame bambėti ne tik dėl visokių smulkių nepatogumų, bet net ir dėl didžiulių tragedijų. Mes galime laikyti oriai iškėlę galvas bei išlaikyti savo vientisumą, sąžiningumą, nepaisant to, ką – atneš gyvenimas. Kai mes pradėsime jaustis komfortabiliai būdami dvasingi, išaugo ir mūsų troškimas sutvarkyti savo santykius. Mes pradėsime tą procesą Aštuntająme žingsnyje.