“Mes prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus”
Mūsų Pagrindinis Tekstas sako, kad “Penktas žingsnis nėra tiesiog Ketvirto žingsnio perskaitymas”. Vis dėlto mes žinome, kad Ketvirto žingsnio perskaitymas kitam žmogui iš tiesų yra Penkto žingsnio dalis. Taigi kas yra tas, kas yra daugiau nei vien tik skaitymas.
Tai mūsų atliktas prisipažinimas – Dievui, sau ir kitam žmogui – kuris skatina dvasinį augimą, susijusį su šiuo žingsniu. Mes jau turime tam tikros patirties prisipažindami. Mes prisipažinome, kad turime ligą; prisipažinome, kad mums reikia pagalbos; prisipažinome, kad yra Jėga, kuri gali mums padėti. Iš patirties žinome, kad prisipažinimai padės mums Penktame žingsnyje.
Daugelis iš mūsų pabaigė Ketvirtą žingsnį su palengvėjimu, manydami, kad sunkiausia jau praeityje, liko tik įgyvendinti Penktą žingsnį. Bet, tada užvaldė baimė.
Kai kurie mūsų bijojo, kad mūsų globėjas atstums ar pasmerks mus. Kiti varžėmės, nes nenorėjome taip apkrauti savo globėjo. Mes nebuvome tikri ar galime patikėti globėjui savo paslaptis.
Galbūt pergyvenome, krimtomės dėl to, ką mūsų ataskaita atskleis. Galbūt mes ko nors nematome, ką mūsų globėjas iškart pastebėtų, ir tai, matyt, būtų kas nors negero. Kai kurie mūsų bijojome dar kartą išgyventi praeities jausmus, ir abejojome, ar kapstydamiesi po praeitį turėsime kokios nors naudos. Kai kurie iš mūsų manė, kad tol kol garsiai neišpasakojome visko apie savo gyvenimą, turinys dar negali būti visiškai tikras.
Jei mes apsvarstysime visus savo jausmus, susijusius su Penktu žingsniu, galbūt mes suprasime, kad troškimas toliau sveikti skatina mus tęsti šį procesą. Mes galvojame apie mums žinomus žmones, kurie jau dirbo pagal šį Žingsnį. Jų nuoširdumas ir gebėjimas bendrauti su kitais daro mums įspūdį. Jie nekalba vien apie save. Jie teiraujasi apie kitus ir jie nuoširdžiai nori išgirsti atsakymą. Ir jei jų paklaustume, kur jie gerai išmoko bendrauti su kitais; jie mums tikriausiai atsakytų, kad pradėjo to mokytis dirbdami pagal Penktą Žingsnį.
Dauguma iš mūsų, kurie dirbo pagal Ketvirtą ir Penktą Žingsnius žino, kad šis procesas visada daro mums įtaką ir mes nebegalime elgtis taip, kaip seniau. Mes galbūt nebuvome visiškai tikri, ar to norime. Kita vertus, žinojome, kad turime pasikeisti, bet bijojome, kad mums nepavyks.
Pradedant dirbti pagal Penktą žingsnį, mums reikia drąsos ir pasitikėjimas savo sveikimu. Jei pasitikėsime savimi, tai savo baimes įveiksime PRISIPAŽINIMU.
Akis į akį su baimėms
Mes turime tvirtai ir aiškiai žinoti ir pažinoti visas savo baimes. Turime suprasti ko ir kodėl bijome, nes kitaip negalėsime judėti pirmyn – sveikti.
- Kokias išlygas aš turiu, susijusias su darbu Penktame žingsnyje?
- Ar aš dar turiu kokių nors baimių? Kokių?
Nesvarbu, iš kur ir kodėl kyla mūsų baimės. Svarbiau, kad jos išnyktų. Todėl, dauguma mūsiškių meldė drąsos ir pasiryžimo, skaitė skyrių iš Tai veikia: Kaip ir Kodėl apie Penktą žingsnį ir siekė palaikymo iš kitų narių. Daugelis iš mūsų yra dalyvavę žingsnių studijų susirinkimuose ir atrado tokį sutapimą, kad dažniausiai nagrinėjama tema Ketvirtas ir Penktas žingsniai. Jei dėsime pastangas pasidalinti tuo, ką patiriame, mes tikrai gausime palaikymą, kurio mums reikia, iš kitų narių. Naudojami dvasiniai šaltiniai, kuriuos mes išvystėme, dirbdami su ankstesniais žingsniais, leis mums imtis Penkto žingsnio.
- Ką aš darau su savo baimėmis, kurios kyla prieš žengiant Penktą žingsnį?
- Kaip darbas pagal ankstesnius keturis žingsniais paruošė mane darbui Penktame žingsnyje?
Prisipažinome Dievui
Skyrius iš Tai veikia: Kaip ir Kodėl apie Penktą žingsnį atsako į klausimą, kodėl mes turime prisipažinti visą teisybę apie savo paklydimus Dievui, o taip pat sau ir kitam žmogui. AA mes patiriame tokį gyvenimą, kur dvasingumas siejasi su kasdienybe, o įprasti dalykai su neįprastais. Kai mes prisipažįstame visą teisybę apie savo paklydimus Dievui, kaip mes Jį suprantame, mūsų prisipažinimas tampa prasmingesnis .
Kaip mes prisipažįstame Dievui, kaip mes jį suprantame, priklauso nuo mūsų supratimo ypatumų. Kai kurie Dievui prisipažįsta tik formaliai, atskirai nuo prisipažinimo, kurį daro sau ir kitam žmogui. Kai kurie pripažįsta Aukštesniosios Jėgos buvimą arba pakviečia Ją dalyvauti prieš perskaitant savo ataskaitą globėjui. Tiems, kurių Aukštesnioji Jėga yra sveikimo dvasiniai principai ar AA draugijos jėga, gali tekti pasitelkti kitokius metodus, dirbant su šia Penkto žingsnio dalimi. Mūsų globėjas gali mums padėti šiame procese. Ką bedarytume, yra tinkama, tol kol suvokiame, kad prisipažįstame taip pat ir Aukštesniajai Jėgai .
- Kaip aš įtrauksiu Dievą, kaip aš Jį suprantu, į savo Penktą žingsnį?
- Kaip mano Trečio žingsnio sprendimas sutvirtinamas dirbant su Penktu žingsniu?
Sau
Kai vartojome, daugeliui žmonės sakė, kad turime problemų su alkoholiu ir turėtume kreiptis pagalbos. Jų komentarai mums visiškai nerūpėdavo. Arba jei ir rūpėdavo, jų neužtekdavo, kad nustotume vartoti. Iki tol kol pripažinome savo priklausomybę ir atsidavėme AA programai, kurios dėka galėjome nustoti vartoti. Taip pat yra ir su prisipažinimu, kurį padarome Penktame žingsnyje. Mums gali kalbėti visi, pradedant mūsų sutuoktiniu ir baigiant darbdaviu ar globėju, kad tai, ką mes darome, mums kenkia, bet kol mes neprisipažinsime savo pačių giliausiam vidiniam “Aš” visos teisybės apie savo paklydimus, tol neturėsime ryžto ar galimybės pasirinkti kito kelio.
- Ar aš galiu pripažinti ir priimti visą teisybę apie savo paklydimus?
- Kaip šis pripažinimas pakeis mano gyvenimo kryptį?
Ir kitam žmogui
Mūsų, kaip priklausomųjų, viena iš didžiausių problemų yra atskirti savo atsakomybę nuo kitų žmonių atsakomybės. Mes save kaltiname dėl katastrofų, kurios nepavaldžios mūsų kontrolei. Ir atvirkščiai, mes dažnai griežtai neigiam, kad esam įskaudinę save ir kitus. Mes dramatizuojame mažas problemas ir sumenkiname dideles problemas, į kurias tikrai turėtume atsižvelgti. Jei pradėdami Penktą žingsnį mes nežinome visos teisybės apie savo paklydimus, tai baigę žinosime – dėl prisipažinimo kitam žmogui.Tai, ko mes nematome, mato mūsų klausytojas, ir jis ar ji padės mums atskirti, ką turime priimti kaip savo atsakomybę ir ko ne.
Dauguma iš mūsų paprašė kurio nors būti globėju dar prieš pradėdami dirbti su žingsniais, ir mūsų santykiai su tuo žmogum klostėsi jau nuo tada. Daugeliui iš mūsų globėjas ir bus “kitas žmogus”, kuriam mes nuspręsim išsakyti Penktą žingsnį. Jis ar ji padės mums suprasti už ką mes atsakingi ir už ką ne. Santykiai, kurie iki šiol klostėsi su globėju suteiks mums reikalingo pasitikėjimo ja ar juo.Vieno priklausomojo pagalbos kitam vertė dažnai labiausiai atsiskleidžia, kai mūsų globėjas pasidalina su mumis savo ataskaitos detalėmis, kaip mes pasidaliname savomis. Tai padeda mums dar kartą įsitikinti, kad nesame unikalūs.
Pasitikėjimas tuo žmogumi, kuris išgirs mūsų Penktą žingsnį, turi būti daug didesnis, nei vien žinojimas, kad šis žmogus išlaikys mūsų konfidencialumą. Mes turime būti tikri, kad mūsų klausytojas gali tinkamai reaguoti į tai, kuo mes dalinamės. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl daugelis būtent globėją pasirenka Penkto žingsnio klausytoju yra ta, kad jis ar ji supranta, ką mes darome ir dėl to žino, kokios rūšies palaikymo mums reikia šiame procese. Taip pat, jei mūsų globėjas yra mūsų klausytojas, tai padės išlaikyti tęstinumą dirbant pagal sekančius žingsnius. Visgi, jei dėl kažkokios priežasties mes pasirenkame Penkto žingsnio prisipažinimo klausytoju ne globėją, jo ar jos “savybės”, reikalingos klausytojui, bus tokios pačios: sugebėjimas palaikyti nesumažinant mūsų atsakomybės; sugebėjimas stabilizuoti padėtį, jei mes per daug susijaudintume per Penktą žingsnio išpažintį – trumpai tariant, užuojauta, garbingumas bei intuicija.
- Kokios mano klausytojo savybės yra man patrauklios?
- Kaip šių jo ar jos savybių įvaldymas padės man efektyviau atlikti prisipažinimus?
Daugeliui iš mūsų sąžiningų santykių vystymąsis yra kažkas naujo. Mes puikiai sugebame nutraukti santykius tuoj pat, kai tik išgirstame skaudžią tiesą. Mes taip pat išmokome palaikyti mandagų, atitolintą bendravimą be jokios tikros gilumos. Penktas žingsnis padeda mums vystyti sąžiningus santykius. Mes pasakojame tikrą tiesą apie tai, kas mes esame – o tada sunkioji dalis: mes klausome atsakymo. Daugelis iš mūsų bijojo tokių santykių. Penktas žingsnis mums suteikia unikalią galimybę išbandyti tokius santykius saugiame kontekste. Mes galime būti užtikrinti, kad nebūsime pasmerkti.
- Ar aš noriu pasitikėti tuo žmogumi, kuris išgirs mano Penktą žingsnį?
- Ko aš tikiuosi iš to žmogaus?
- Kaip darbas pagal Penktą žingsnį padės vystytis ir išlikti naujiems santykiams?
Visą teisybę apie savo paklydimus
Kitas būdas užtikrinti, kad mūsų Penktas žingsnis nebus “tiesiog Ketvirto žingsnio perskaitymas”, yra suvokimas to, ką mes turėtume prisipažinti: visą teisybę apie savo paklydimus. Mūsų draugijoje esama įvairios patirties apie tai, kas gi yra ta “visa teisybė apie mūsų paklydimus”. Dauguma mūsų sutinka, kad dirbant pagal Penktą žingsnį turėtume sutelkti savo dėmesį į tai, kas yra už mūsų priklausomybės ribų, dėl kokių priežasčių mes elgėmės taip, o ne kitaip. Suvokimas visos teisybės apie savo paklydimus dažnai ateina tuomet, kai dalijamės savo sąžinės ataskaita. Kartais kažkokios situacijos pakartojimas gali atskleisti visą teisybę apie tą situaciją. Kodėl mes, pavyzdžiui, vis pasirenkame bendravimui tokius žmones, kuriems iš tikrųjų nerūpime? Kodėl kiekvienuose santykiuose stengiamės būti viršesni, lyg nuo to priklausytų mūsų gyvybė? Kodėl mus gąsdina nauji potyriai ir mes jų vengiame? Radę bendrą ryšį tarp šių įpročių priartėsime prie visos teisybės apie savo paklydimus.
Kažkurioje šio proceso vietoje mes galbūt tam tikrus elgesio dėsningumus pradėsime vadinti savo “būdo trūkumais”. Nors tik Šeštame žingsnyje mes pradėsime gilią analizę to, kaip kiekvienas iš mūsų defektų palaiko mūsų ligą, tikrai nepakenks, jei šis žinojimas pradės mumyse formuotis jau dabar.
- Kaip mano paklydimų tikroji esmė skiriasi nuo mano veiksmų?
- Kodėl aš turiu prisipažinti visą teisybę apie savo paklydimus, o ne vien tik pačius paklydimus?
Dvasiniai principai
Penktame žingsnyje mes susitelksime ties pasitikėjimu, drąsa, sąžiningumu sau ir įsipareigojimu. Atliekant Penktą žingsnį esminis dvasinis principas yra psitikėjimas ir jo taikymas. Kaip jau minėta anksčiau, mes tikriausiai būsime turėję tokios patirties su savo globėju, kuri padės mums juo ar ja pakankamai pasitikėti atliekant šį žingsnį; bet kaip su rimtesniais dalykais, kurie iškyla, kai pradedame abejoti, ar šio žingsnio atlikimas turės kokios nors naudos? Mes taip pat turime pasitikėti ir pačiu procesu, ne tik kitu žmogumi. Ryšys tarp Penkto žingsnio ir mūsų dvasinio vystymosi mums ne visada aiškus. Tai nereiškia, kad tas ryšys mažiau realus, bet tai gali trukdyti mūsų pasitikėjimui.
- Ar aš tikiu, kad darbas su Penktu žingsniu kaip nors pagerins mano gyvenimą? Kaip?
Drąsa yra tas principas, kuris reikalingas pradėti darbą su šiuo žingsniu. Mes tikriausiai laikas nuo laiko turėsime vis drąsinti save darbo pagal šį žingsniu metu. Kai vėl padedame telefono ragelį, nors jau buvome pasiruošę skambinti savo globėjui tartis dėl susitikimo atilikti prisipažinimą, mes jaučiame baimę ir mums reikia įsidrąsinti. Kai mes darome ataskaita ir prieiname prie dalyko, kurio tiesiog negalime niekam pasakoti, mes turime šią baimę įveikti drąsa ir tęsti savo ataskaita. Kai pasidalinome kažkuo ypač skausmingu, ir mūsų pažeidžiamumo jausmas toks galingas, kad norime viską baigti mūsų globėjui dar nieko nepasakius, mes esame kritiniame savo sveikimo taške ir turime pasirinkti drąsos kelią. Tai įtakos mūsų tolimesnį gyvenimą. Kiekvieną kartą, kai jaučiame baimę, mes primename sau, kad pasidavimas baimei dažniausiai turėdavo neigiamų pasekmių mūsų gyvenime, ir šis kartas nebūtų kitoks. Toks priminimas turėtų būti pakankamas motyvas sukaupti drąsą.
- Kokiais būdais aš galiu rasti drąsos dirbti pagal šį žingsnį?
- Kaip drąsos kaupimas šio žingsnio metu veikia mano visą sveikimą?
- Ar aš paskyriau laiką ir vietą savo Penktam žingsniui? Kada ir kur?
Sąžiningumas sau yra esminis principas, kai mes sau pripažįstame visą teisybę apie savo paklydimus. Lygiai kaip neturėtume neigti savo emocijų vien todėl, kad bijome savo klausytojo reakcijos, taigi mes negalime slėpti savo reakcijų. Turime leisti sau patirti natūralią ir žmogišką reakciją į diskusijos temą: mūsų, kaip priklausomųjų, gyvenimą. Mūsų gyvenimai buvo liūdni. Mes daug ką praleidome dėl savo priklausomybės. Mes skaudinome žmones, kuriuos mylėjome. Šie suvokimai yra skaudūs. Visgi, jei labiau įsigilinsime, tikriausiai atpažinsime kitą jausmą, prasiskverbiantį pro skausmą, – viltį.
Pagaliau mes nustojome piktnaudžiauti savo jausmais, bėgti nuo jų ar juos užgniaužti; dabar pirmą kartą mes turime galimybę drąsiai patirti savo jausmus, netgi skaudžiausius. Tai su laiku padės mums vis labiau save vertinti. Tai yra vienas iš paradoksų, kuriuos mes dažnai aptinkame sveikime. Tai, kas prasideda skausme, baigiasi džiaugsme ir šviesoje.
- Kaip aš vengiau būti sąžiningas sau praeityje? Ką aš darau, kad būčiau sąžiningas sau dabar?
- Kaip šis, daug realesnis, mano paties atvaizdas susijęs su nuolankumu?
- Kaip sąžiningumo sau principo pritaikymas padeda man save priimti?
Įsipareigojimo principas išreiškiamas veiksmu, kurio mes imamės šiame žingsnyje. Daugelis iš mūsų gyvenime buvome “įsipareigoję”, bet net nemanėme tų įsipareigojimų laikytis tais sunkiais laikais; mūsų “įsipareigojimai” buvo daromi vien dėl patogumo.Su kiekvienu žingsniu, kurį darėme AA programoje, mes gilinome savo tikrą, praktinį įsipareigojimą programai. Globėjo susiradimas, darbas pagal žingsnius, namų grupės pasirinkimas ir jos susirinkimų lankymas – kiekvienas iš šių veiksmų rodo, kad mes esame įsipareigoję savo sveikimui praktiniu, reikšmingu būdu.
- Kaip ataskaita globėjui tęsia mano įsipareigojimą AA programai?
Einant toliau
Vienas iš daugybės naudingų dalykų, dirbdami pagal Penktą žingsnį, yra savęs priėmimo jausmas. Mes aiškiai atpažįstame, kas mes esame šiandien, ir priimame save besąlygiškai. Tai, kad turime trūkumų kai kuriose srityse, nereiškia, kad mes esame nieko verti. Mes pradedame matyti, kad turime ir privalumų, ir trūkumų. Mes sugebame kurti didelį gėrį ir padaryti nemažą žalą. Yra tokios mūsų asmenybės pusės, kurios padaro mus ypatingais. Mūsų patirtis, netgi labai neigiama, dažnai įtakojo mūsų pačių geriausių pusių vystymąsi. Pirmą kartą mes sugebame suvokti, kad esame nuostabūs tokie, kokie esame šiuo momentu. Bet priimti save tokį, koks esi šiandien, dar nereiškia, kad gali atsipalaiduoti ir nebesiekti tobulumo. Tikras savęs priėmimas apima ir savo trūkumų priėmimą. Jei mes tikėtume, kad mums nebereikia augti, tai nebūtų savęs priėmimas, tai būtų neigimas. Taigi mes sužinome ko mums trūksta ir įsipareigojame dirbti. Jei norime būti labiau užjaučiantys, mes ties tuo dirbame, taikydami užuojautos principą. Jei norime būti labiau išsilavinę, skiriame laiko mokslui. Jei norime turėti daugiau draugų, mes skiriame laiko vystytis santykiams.
- Kaip darbas pagal Penktą žingsnį padidino mano nuolankumą ir sugebėjimą priimti save?
Baigdami Penktą žingsnį galime jausti palengvėjimą; mes išlaisvinome save pasidalindami tuo, ką anksčiau taip stengėmės nuslėpti bei nutylėti. Tiesa ta, kad mūsų “trūkumai…miršta išnešti į šviesą”. Išnešimas į šviesą atneša laisvės jausmą, nesvarbu, kokios bebūtų kitos mūsų gyvenimo aplinkybės.
Šio žingsnio rezultatas yra toks, kad visi mūsų santykiai pradeda keistis. Mes būtinai turime suvokti, kaip pasikeitė mūsų santykiai su savimi, su Aukštesniąja Jėga ir su kitais žmonėmis:
- Kaip po darbo su Penktu žingsniu pasikeitė mano santykiai su Aukštesniąja Jėga?
- Kaip po darbo su Penktu žingsniu pasikeitė mano santykiai su mano globėju?
- Kaip po darbo su šiuo žingsniu pasikeitė mano požiūris į save?
- Iki kokio lygio aš išvysčiau meilę ir užuojautą sau ir kitiems?
Kartu su palengvėjimo jausmu, mūsų bodėjimasis savo būdo trūkumais matyt jau pasiekė viršūnę. Tai palengva pasikeis į pasiruošimo būseną – kaip tik to mums ir reikia, norint pradėti Šeštą žingsnį!