IX žingsnis

“Mes, kur galėjome, asmeniškai atitaisėme skriaudas žmonėms, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam”

Mes vis girdime ir girdime AA, kad žingsniai yra parašyti iš eilės neatsitiktinai: kiekvienas žingsnis duoda dvasinį pasiruošimą, kurio mums reikia sekantiems žingsniams. Tai niekur nėra taip akivaizdu, kaip Devintame žingsnyje. Mes net po milijono metų negalėtume atsisėsti su žmonėmis, kuriuos nuskriaudėme ir asmeniškai atitaisyti skriaudas, neturėdami dvasinio pasiruošimo, kurį gavome ankstesniuose žingsniuose. Jei mes nepadarėme darbo su savo ribotumo pripažinimu, mes dabar neturėsime pamato, ant kurio stovėsime, atitaisydami savo skriaudas. Jei mes neišvystėme savo ryšio su Dievu, kaip mes jį suprantame, mes dabar neturėsime tikėjimo ir pasitikėjimo, kurio mums reikia darbui Devintame žingsnyje. Jei mes nepadarėme Ketvirto ir Penkto žingsnių, mes tikriausiai vis dar būsime tokie sutrikę dėl savo asmeninės atsakomybės, kad galime net nesuprasti, kam mes atliekame skriaudų atitaisymą. Jei mes neišvystėme nuolankumo Šeštame ir Septintame žingsniuose, tikėtina, kad mes pradėsime skriaudų atitaisymą besijausdami teisiais ar piktais, ir užbaigsime tik pridarę daugiau žalos. Pasiryžimas, kurį gavome kartu su asmeninės atsakomybės priėmimu, padarė mums įmanomą savo Aštunto žingsnio sąrašo sudarymą. Sąrašas buvo mūsų praktinis pasiruošimas darbui Devintame žingsnyje.

Galutinis pasiruošimas, kurį mums reikia padaryti darbui šiame žingsnyje, prieš pradedant atitaisyti mūsų skriaudas, paprastai yra sustiprinti tai, kas yra mūsų dalimi. Lygis, kuriame mes galime praktikuoti atleidimo principą, intuicijos, kurią turime, giluma, bei savęs supratimo mastas, kurį mes galime išlaikyti skriaudų atitaisymo procese, priklausys nuo mūsų ankstesnės patirties žingsniuose, bei nuo to, kiek pastangų mes pasiryžę įdėti į savo sveikimą.

• Kaip darbas ankstesniuose aštuoniuose žingsniuose paruošė mane darbui Devintame žingsnyje?
• Kaip sąžiningumas padeda man, dirbant šiame žingsnyje?
• Kaip nuolankumas padeda man, dirbant šiame žingsnyje?

Atitaisymai

Devintas žingsnis nėra toks žingsnis, kuris tiksliai apibrėžtas tam tikrais laiko rėmais. Mes parašome savo Aštunto žingsnio sąrašą ir tada ryžtingai pradedame atitaisinėti skriaudas, užbraukdami „atliktus“, lyg tai būtų daiktai iš pirkinių sąrašo.  Tiesą sakant, dauguma mūsų skriaudų atitaisymų niekada nebus „užbaigti“; mūsų pastangos tęsis per visą mūsų sveikimą. Pavyzdžiui, jei mes privalome atitaisyti skriaudas savo šeimoms, mes praleisime visą likusį gyvenimą praktikuodami dvasinius principus, kurie atneš tikrus pokyčius elgesyje su žmonėmis.  Gali ateiti diena, kai mes pasisodinsime šalia savo šeimą, ir prisiimsime įsipareigojimą elgtis su jais kitaip, nei tai darėme praeityje, bet tai nebus užbaigtas skriaudų atitaisymas. Kiekviena diena, kai mes dedame pastangas susilaikyti nuo savo šeimos žeidimo ir bandome su meile elgtis su jais, yra diena, kai mes tęsiame skriaudų savo šeimoms atitaisymą.

Net tokie santykinai konkretūs skriaudos atitaisymai, kaip sumokėti praeities mokesčių įsiskolinimą, nesiskaito, kaip daroma vieną kartą ir visam laikui, kai skola sumokama. Gyvenimas pagal Devintą žingsnį reikalauja, kad mes neužsitrauktume naujų skolų, kurių negalime susimokėti. Labiau įsigilinus, mums reikėtų peržiūrėti įsiskolinimų, kuriuos užsitraukiame, įvairovę – pavyzdžiui, imdami paslaugą po paslaugos, bet niekada nieko neduodami, arba eikvodami žmonių kantrybę, su kuriais dalinamės atsakomybe, pereikvodami savo asmeninę dalį. Išvengti tokių įsiskolinimų ateityje yra tiesiog mūsų skriaudų atitaisymo proceso dalis, taip pat, kaip ir reguliariai mokant praeities mokesčių įsiskolinimus.

• Ką reiškia „atitaisyti skriaudas“?
• Kodėl skriaudų atitaisymas reiškia padaryti daug daugiau, nei pasakyti „Atsiprašau“?
• Kaip skriaudų atitaisymas įpareigoja mus į besitęsiantį pokyčių procesą?

 Baimės ir lūkesčiai

Skriaudų atitaisymas ne visada yra gadinanti nervus, nelinksma patirtis. Dažnai mes jausimės sujaudinti dėl santykių susireguliamo perspektyvos.  Mes galime atrasti, kad džiaugsmingai priartinsime skriaudų atitaisymo suteikiamą palengvėjimą. Daugelis iš mūsų, kaip bebūtų, gali jaustis išsigandę dėl kai kurių mūsų skriaudų atitaisymų. Mes galime būti išsigandę, kad jei mes atlikinėsime finansinį skriaudų atitaisymą, mums patiems neužteks. Arba mes galime bijoti nepriėmimo, keršto ar ko nors panašaus.

Jei mes prieš tai niekada neturėjome jokios patirties su Devintu žingsniu anksčiau, mes rizikuojame, eidami į nežinomybę. Mes nežinome, kaip mes jausimės iš kart prieš skriaudų atitaisymą, per skriaudų atitaisymą, po skriaudų atitaisymo. Vienose situacijose mes galime jaustis pernelyg savimi pasitikintys, o kitose patirti jausmą, kad mes nė už ką nebegalime toliau tęsti Devinto žingsnio. Ateina laikas, kai labai svarbu suprasti, kad būdai, susiję su tam tikrais dalykais, kaip mes jaučiamės, nėra panašūs į būdus, kokie jie yra. Tiesiog tai, kad mes jaučiamės išsigandę, nereiškia, kad iš tiesų yra ko nors bijoti. Iš kitos pusės, jautimasis sujaudintu ir laimingu nebūtinai atspindės mūsų skriaudų atitaisymo realybę. Geriausia yra atsikratyti bet kokių lūkesčių dėl to, kaip vyks mūsų skriaudų atitaisymas.

• Kokios mano baimės dėl skriaudų atitaisymo? Ar aš nerimauju dėl to, kad kas nors nepriims manęs ar keršys man?
• Kaip Devintas žingsnis reikalauja naujo pasidavimo programai lygio?
• Kaip su finansiniais skriaudų atitaisymais? Ar aš tikiu, kad Dievas, kaip aš jį suprantu, pasirūpins, kad aš turėčiau, kiek man reikia, net jei aš aukojuosi atitaisydamas skriaudas?

Nesvarbu, kiek ilgai mes „švarūs“, ar kiek kartų mes esame dirbę su visais žingsniais, mes esame pasiruošę turėti kažkiek baimės ar lūkesčių, susijusių su naujo žingsnio pradžia. Tai gali būti ypatingai tikra, jei mes turime ankstesnės patirties su šiuo žingsniu. Devintas žingsnis yra panašus į dvilypumo sukūrimą.

Pavyzdžiui, šitoje vietoje daugelis iš mūsų gali pagauti save galvojant apie savo praeities patirtį su skriaudų atitaisymu. Kai kurie tikriausiai bus labai pozityvūs. Jei mes atitaisėme skriaudas savo mylimiems žmonėms, kurie buvo atviri mūsų susitaikymo gestams, mes turbūt nuėjome su nuostabiais dėkingumo ir vilties jausmais. Mes turime vilties, kad santykiai gerės, ir mes esame dėkingi, gavę atleidimą ir mūsų skriaudų atitaisymo priėmimą.

Tikite ar ne, tokia patirtis gali suveikti prieš mus vėlesniuose skriaudų atitaisymuose. Jos gali paruošti mus tikėti, kad visi skriaudų atitaisymai praeis taip puikiai, ir visa tai sudužti, kai taip nebus. Arba mes galime atpažinti, kad tokie skriaudų atitaisymai nepraeis normos ribose, ir labai išsigandę, atidėti skriaudų atitaisymus, dėl kurių nebūsime įsitikinę, kad bus gerai. Jei mes pastebime save pernelyg jaudinantis dėl skriaudų atitaisymo projektavimo, kaip viskas vyks, mums reikėtų susitelkti į Devinto žingsnio tikslą.

Devintas žingsnis reiškia surasti būdą teisingai atitaisyti žalą, kurią padarėme praeityje. Kai kurių mūsų mintyse trys svarbiausios koncepcijos yra susijusios su skriaudų atitaisymu: problemos sprendimas, atkūrimas ir sugrąžinimas. Problemos sprendimas reiškia rasti atsakymą į problemą, mes turime tapti ramūs dėl to, kas anksčiau jaudino ar trikdė mus kažkokiu būdu. Atkūrimas reiškia grąžinti į pradinę padėtį kažką, kas buvo pažeista. Tai gali būti santykiai ar vertybės, kurios egzistavo santykiuose, tokios kaip pasitikėjimas. Mes galbūt galime atkurti savo reputaciją, jei jos kažkuriuo metu kažkokioje vietoje buvo geros praeityje. Sugrąžinimas yra labai panašus į atkūrimą, bet susiejant jį su Devintu žingsniu, mes galime apie jį galvoti kaip kažko sugrąžinimo veiksmą – materialaus ar kažko abstraktaus – jo teisėtam savininkui. Mūsų globėjas gali padėti mums ištirti kiekvieną iš šių koncepcijų, taigi mes galime gauti skriaudų atitaisymo esmės perspektyvą ar likti susitelkę į tai, ką mes privalome daryti. Tik proceso dėka mes atrandame daugybę naudos, susijusios su Devintuoju žingsniu. Pirma, ką mes įsisąmoniname, yra laisvės jausmas; ar gėdos ir kaltės išnykimas. Gali užimti šiek tiek laiko sveikime ar patirtyje su keliais skriaudų atitaisymais mums suprasti kai kurį dvasinį Devinto žingsnio atlygį: žymiai labiau nuoseklų kitų jausmų įsisąmoninimą ir savo elgesio poveikį kitiems, džiaugsmo jausmą, kad mes galime pagydyti įsisenėjusią žaizdą, galimybę labiau mylėti ir priimti mus supančius žmones.

• Kokias dar baimes ar lūkesčius aš turiu  dėl savo skriaudų atitaisymo?
• Kodėl nesvarbu, kaip pavyks mano skriaudų atitaisymas? Ką tai turi padaryti su Devinto žingsnio dvasiniu tikslu?
• Kaip aš galiu pasinaudoti kitais priklausomaisiais, savo globėju bei savo Aukštesniąja Jėga kaip stiprybės šaltiniais šiame procese?

Atitaisymas – tiesioginis ir netiesioginis

            AA linkę manyti, kad geriausia tiesiogiai, akis į akį susitykus atitaisyti skriaudas, o iš tikrųjų šis žingsnis sako, kad mes taip turime daryti, kur tik įmanoma. Bet tiesioginis skriaudų atitaisymas nėra vienintelis kelias atitaisyti skriaudoms. Kai kuriais atvejais tai pats blogiausias  būdas.

Prieš tai, kol pateiksime keletą pavyzdžių, yra labai svarbu pabrėžti, kad tai yra tik pavyzdžiai. Šis vadovas neužima globėjo vietos atitaisant kiekvieną skriaudą su globotiniu bei dirbant kartu sprendžiant, kaip geriausia.

Kai kurios situacijos yra žymiai labiau komplikuotos, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Mes galime manyti, kad sprendimas yra akivaizdus, bet visada turėtume skirti šiek tiek laiko platesniems apmąstymams. Pavyzdžiui, gali būti situacija, kai žmogus ar žmonės, kuriuos mes nuskriaudėme, nežino, kad mes tai padarėme, ir žinia apie tai, ką mes padarėme, gali dar daugiau juos pažeisti. Mes galime turėti kelis draugus, giminaičius ar darbdavį, kurie nė nenutuokė apie mūsų priklausomybę. Pasakius tai jiems, jie gali būti įskaudinti. Mūsų globėjas padės mums peržiūrėti noro papasakoti žmonėms apie savo priklausomybę motyvus. Ar jiems reikia žinoti? Kokiems geriems tikslams bus pasitarnauta pasidalinant tokia informacija? Kokią žalą gali tokia informacija atnešti?

Bet kas, jei ši situacija buvo sukomplikuota mūsų pinigų vagystės iš savo draugų? Ir kas, jei kas nors kitas buvo apkaltintas pinigų paėmimu? Ar mums tokiu atveju nereikėtų papasakoti apie savo priklausomybę, kartu pripažįstant vagystę ir grąžinant pinigus? Galbūt, bet tikriausiai ne. Kiekvienoje iš šių situacijų reikia įvertinti individualiai. Mūsų globėjas vėl mums padės nuspręsti, kaip suderinti viena su kitu. Diskusijoje su mūsų globėju, jei mes atviri naujoms mintims, mes tikriausiai pagalvosime apie tokių situacijų rūšis tokiais būdais, kuriais mes iki šiol niekada negalvojome.  Mes galime pamatyti, kad kaip iš pradžių galvojome apie akivaizdų būdą atitaisyti skriaudas, po viso to mes galime taip nebegalvoti. Labai padeda pasiruošimas tokiai diskusijai sudarytas sąrašas visų aplinkybių šiems sunkiems skriaudų atitaisymams, taigi visa tai bus mums prieš akis, kai mes kalbėsimės su savo globėju.

• Kurie vardai iš mano Aštunto žingsnio sąrašo yra komplikuoti tokių aplinkybių, kokios išvardintos? Kokios buvo ypatingos aplinkybės?

Problema, kuri sukelia sunkumų daugeliui mūsų, yra ta, kad mes turime skriaudų atitaisymų, kurių dėka prarastume savo darbus, sėstume į kalėjimą ir kitas rimtas pasekmes. Pavyzdžiui, jei mes buvome įvykdę nusikaltimą, mes tikrai galime keliauti į kalėjimą. Taigi, kaip tai paveiks mūsų gyvenimus? Ar mes prarasime savo darbą? Ar tai statys į pavojų kažkieno, pavyzdžiui, mūsų šeimų saugumą, o ne mūsų? Iš kitos pusės, jei mes pabėgam nuo teisingumo, kokį poveikį turės netikėtas areštas mūsų gyvenimams ir šeimoms? Tikriausiai geriausia tokioje situacijoje būtų siekti teisinės pagalbos ir ištirti mūsų pasirinkimo teises. Nesvarbu kaip, mums kaži kokiu būdu reikia prisiimti savo elgesio pasekmes, bet mes turime turėti galvoje, kad mūsų šeimos gali būti labai gerai parodomos šio žingsnio dalyje, kuri sako „išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam“. Mes turėtume labai rūpestingai įvertinti šias situacijas. Su mūsų globėjo vadovavimu, mes atrasime kaip atitaisyti skriaudas.

• Ar aš turiu atitaisyti kokias nors skriaudas, kurios gali turėti rimtas pasekmes, jei aš tai padarysiu? Kokios jos?

Kita aplinkybė, kai mes neturėtume tiesiogiai atitaisyti skriaudų, ne dėl galimybės dar įskaudinti, o todėl, kad žmogus, kuriam mes esame skolingi, miręs. AA tai labai bendras dalykas – jo tiek daug, kad mūsų nariai yra atradę daug būdų susitvarkyti su tokiomis situacijomis. Mūsų nariai taip pat atrado, kad tokio pobūdžio skriaudų atitaisymai padaro daugiau, nei vien tik panaikina gėdos jausmą. Kai kurie atliko pinigines perlaidas to žmogaus, kuriam skolingi, vardu. Kai kurie prisiėmė užduotis, kurios tam žmogui rūpėjo. Kai kurie sugrąžino turtą to žmogaus vaikams, kurie galėjo turėti savo vietą mūsų Aštunto žingsnio sąraše. Būdai, kaip mes galime susitvarkyti su tokia situacija, gali būti riboti tik dėl mūsų vaizduotės ir ryžto trūkumo. Mes galime būti nustebinti, kokie efektyvūs gali būti „netiesioginiai“ skriaudų  atitaisymai tokiose situacijose, kaip ši. Daugelis iš mūsų deda pastangas atitaisyti skriaudas tiesiogiai kaip tik įmanoma, aplankydami žmogaus kapą ar kitą reikšmingą vietą ir paprasčiausiai perskaitydami laišką ar kalbėdami žmogaus atminimui ar dvasiai. Ir vėlgi, mūsų atsakymas į tokias situacijas bus apibrėžtas skriaudos, kurią padarėme,  prigimtimi, ar dvasiniais įsitikinimais, ir, žinoma, globėjo vadovavimu.

• Ar aš esu skolingas skriaudų atitaisymų kam nors, kas yra miręs? Kas tokio ypatingo buvo susiję su tuo žmogumi, kad aš turiu į tai atsižvelgti planuodamas savo skriaudų atitaisymus?

Mes pabrėžėme poreikį patikrinti kiekvieną skriaudų atitaisymą su savo globėju, prieš imantis veiksmų. Kadangi tai svarbu, mums nėra jokio reikalo tapti nemąstančiais robotais, bijančiais apie save ar savo veiksmą pagalvoti, prieš tai nepaklausus savo globėjo. Daugybė mūsų narių turi patirties paliečiant žmogų iš mūsų praeities, kurio mes neįrašėme į Aštuntojo žingsnio sąrašą, bet kuris ten turėtų būti. Kartais skriaudų atitaisymai yra visiškai aiškūs, kitu atveju mes turėtume būti kvaili neišnaudoti tokio laimingo atsitiktinumo. Kitais atvejais mes galime paliesti žmogų ir patirti labai nemalonius jausmus, bet nenumanyti, kas juos sukelia. Jei taip atsitinka, geriausia yra perleisti santykius per Ketvirto ir Penkto žingsnio procesą, tam, kad gautume daugiau aiškumo apie tai. Bet kokio įvykio atveju, mes niekada neturėtume laikyti Aštunto žingsnio sąrašo „uždarytu“. Yra galimybė, kad mes ten vis įrašysime naujus vardus keliaudami per gyvenimą.

Kaip su žmonėmis, kurių mes negalime rasti? Ar mes turėtume eiti toliau ir atlikti netiesioginius skriaudų atitaisymus jiems taip pat? Galbūt, nors ir daugelis mūsų narių turi patirties pereinant per kažką ko, manome, niekada nesugebėsime rasti, dažniausiai vietovėje, kurioje mes niekada nesitikėtume jų rasti. Mes galime neabejotinai apsibrėžti išvadas, kad Aukštesnioji Jėga veikia, kai įvyksta netikėti sutapimai, bet jei ir ne, mes tikrai neturėtume ignoruoti tikimybės atitaisyti tiesioginę skriaudą.

Jei mes negalime rasti kažko iš mūsų skriaudų atitaisymo sąrašo, mes galėtume panorėti palaukti. Bet turėtume dėti visas pastangas surasti tą žmogų, mes turėtume dėti pastangas niekam neatnešti tokios pat rūšies skriaudos, ir turime išlikti pasiryžę. Ryžto dvasia gali dažnai pasitarnauti skriaudų atitaisymo tikslui, kai mes negalime atlikti realių skriaudų atitaisymų. Po komplikacijų, susijusių su netiesioginiu skriaudų atitaisymu, apgalvojimu, gali pasirodyti, kad tiesiogiai atitaisyti skriaudas lengviau, ar, galiausiai, paprasčiau. Mes padarėme kažką, kas pažeidė kažką. Mums reikia atsiprašyti ir atitaisyti žalą. Tiek, ar ne?

Apskritai, ne itin dažnai. Kaip minėta anksčiau, skriaudų atitaisymo procesas neturi aiškios pradžios ir pabaigos. Mes dažnai pradedame atitaisinėti skriaudas, iš vienos pusės žiūrint, iškart, kai tik tampame „švarūs“. Dažniausiai mes nedelsiant pakeičiame kai kurias savo elgesio ypatybes. Ši skriaudų atitaisymo proceso dalis – ta, kurioje mes keičiame save – tęsiasi praėjus daug laiko po to, kai mes tiesiogiai kalbėjomės su kažkuo, ką nuskriaudėme.

• Kokį elgesį man reikia atitaisyti?

O kas dėl tų tiesioginių skriaudų atitaisymų, tų, kuriuos mes atliekame, kai pasisodiname ką nors šalia savęs, prisipažįstame ir prisiimame atsakomybę už skriaudą, kurią padarėme, bei priimame, nesvarbu kokį, atsakymą? Tai yra tokie skriaudų atitaisymai, kurie gali pasėti baimę mūsų širdyse. Mes įsivaizduojame save sėdinčius prieš vieną iš žmonių iš savo skriaudų atitaisymo sąrašo, nuolankiai ir nuoširdžiai pripažįstame savo paklydimus, tada taip pat nuolankiai ir nuoširdžiai siūlomės atitaisyti paklydimą tik tam, kad išgirstume žmogų atsakant, „tai niekada negali būti atitaisyta. Tai, ką tu padarei, buvo per daug siaubinga,“ arba „pamiršk tai. Aš niekada tau neatleisiu.“

Tiesą sakant, aukščiau aprašyta situacija yra kaip tik tai, ko mes bijome labiausiai, nes  baiminamės savo tikėjimo procesu griūties. Mes prisiėmėme neįtikėtiną riziką leisdami sau tikėti Aukštesniąja Jėga, savimi ir galimybe sveikti. Mūsų pats baisiausias košmaras yra, kad skriauda negali būti atitaisyta, kad buvome tokie siaubingi žmonės, kad mums negali būti atleista. Mus gali nuraminti žinojimas, kad daugelis sveikstančių priklausomųjų susidūrė su negatyvia reakcija nuo kažko, kam jie atitaisinėjo skriaudas, ir net jei turėjo, tai nenumušė jų ūpo, bet jie gavo dvasinę naudą iš skriaudų atitaisymo vykdymo, kokią jie būtų gavę, jei jiems būtų atsakyta su meile ir atleidimu.

Kartais, kai mūsų pastangos vykdyti skriaudų atitaisymą priimamos taip negatyviai, mes galime atrasti, kad mums reikia imtis papildomų žingsnių, kad galėtume jaustis pasiekę bent kažkokį sprendimą. Mūsų Pagrindinis Tekstas sako mums, kad „susitikti su žmogumi, kuris vis dar jaučiasi įskaudintas mūsų piktadarysčių, gali būti pavojinga.“ Tai taip pat gali būti neproduktyvu, ypatingai šeimos ir artimų draugų atžvilgiu. Kontaktuoti su žmonėmis, kuriuos nuskriaudėme, prieš tai, kol jie dar neturėjo galimybės šiek tiek atvėsti, gali iššaukti piktą jų reakciją, o praėjus kažkuriam laiko tarpui, jie jau reaguos visiškai kitaip. Jei mes priartėjome prie tokio žmogaus per greitai, mes galbūt panorėsime palaukti kažkiek laiko ir pabandyti vėl.

Kartais, gali būti nesvarbu, kaip gerai mes pasiruošėme, ar kaip nuoširdžiai mes stengiamės atitaisyti skriaudas, žmogus paprasčiausiai to nepriims. Jei mes susiduriame su tokia situacija, mums reikia suprasti, kad tai yra riba, už kurios mūsų atsakomybė baigiasi. Jei kažkas apsibrėžė laikyti užgniaužtą pagiežą ant mūsų likusį savo gyvenimą, galbūt yra geriausia, ką mes galime padaryti, palinkėti tam žmogui visa ko geriausia ir manyti, kad skriaudų atitaisymas atliktas. Jei mes turime sunkumų tvarkantis su jausmais, kuriuos iššaukė toks skriaudų atitaisymas, mūsų globėjas padės mums nusiraminti ir patars kaip sureguliuoti skriaudų atitaisymo terminus. Galbūt, tam tikrose situacijose, mes būsime linkę atlikti netiesioginius skriaudų atitaisymus, ar gali atrodyti, kad mūsų skriaudų atitaisymai yra galutiniau „užbaigti“, jei mes imamės kitų veiksmų, kurie atstato ar atitaiso situaciją. Pavyzdžiui, mes bandėme atitaisyti skriaudas ankstesniajam darbdaviui, iš kurio pavogėme pinigų. Jis ar ji nieko nenori girdėti apie mūsų skriaudų atitaisymus ir nenori mūsų pinigų. Mes galime atrasti, kad mes galime išspręsti situaciją ir atlikti turto sugrąžinimą nukreipdami klientus į to žmogaus verslą ar, jei įmanoma, kažkokiu būdų anonimiškai sumokėti pinigus, kuriuos pavogėme.

Mums reikia prisiminti, kad skriaudų atitaisymas yra mūsų asmeninės sveikimo programos dalis. Tai tiesa, kad mes atitaisome skriaudas, nes mes skolingi, bet mums taip pat reikia pripažinti dvasinį augimą, neatsiejamą nuo skriaudų atitaisymo proceso. Pirmiausia, mes pripažįstame ir priimame žalą, kurią atnešėme. Kaip sakoma knygoje Tai veikia: Kaip ir Kodėl, tai „sukrečia, bet išvaduoja mus nuo mūsų savęs apsėdimo.“ Nes savęs apsėstumas ir egocentriška baimė yra mūsų ligos dalys bei stipriausiai veikia mūsų dvasingumą, mažinimas ir silpninimas šių mūsų ligos dalių tikrai įtakos mūsų sveikimą. Antra, priartėjimas prie žmogaus, kurį tiesiogiai nuskriaudėme, ir pripažinimas žalos, kurią sukėlėme, yra milžiniškas žingsnis mūsų dvasinėje kelionėje, nepaisant, kaip buvo priimtas mūsų skriaudų atitaisymas. Faktas, kad mes susitikome su kažkuo, pareikalavo tiek daug nepalaužiamo nuolankumo, tiesą sakant, leido pasiekti tam tikrą nuolankumo laipsnį. Ir galiausiai, po mūsų skriaudų atitaisymo, mes liekame su laisvės jausmu. Mes daugiau nesame apsunkinti nebaigtų reikalų svorio bei gėdos jausmo dėl skriaudos, kurią padarėme. Tai dingo. Mūsų sielos tapo žymiai laisvesnės.

• Ar aš dvasiškai pasiruošęs atlikti bet kokius sunkius skriaudų atitaisymus ir susitvarkyti su rezultatais?
• Ką aš padariau, kad pasiruoščiau?

Atleidimas

Dvasinis augimas, kurį gauname  tiesiogiai atitaisant skriaudas, dažnai priklauso nuo to, kiek daug mes įdedame į savo dvasinį pasiruošimą. Mes pradedame išsivaduodami nuo, bet kokių įsitikinimų, kokius turime, kurie gali įtakoti mus dvejoti ar gali sukliudyti mums pradėti skriaudų atitaisymą su nuolankumu, priėmimu ir tikėjimu.

Kai kas, kas daugeliui mūsų gali atrodyti problema, kad mes dažnai esame skolingi skriaudų atitaisymus žmonėms, kurie taip pat mus nuskriaudė. Tai gali būti vienas iš tėvų ar kitas giminaitis, kuris blogai elgėsi su mumis, draugas, kuris kažkaip mus pažemino, darbdavys, kuris tiesiog su mumis nesiskaitė, ir taip toliau. Mes padarėme labai daug darbo ankstesniuose žingsniuose atskirdami tai, ką mes padarėme kitiems, nuo to, ką mums padarė. Mes tiksliai žinome, kokia buvo mūsų dalis tose situacijose, ir mes žinome, kodėl mes atitaisome skriaudas. Kai mes ruošiamės atlikti tiesioginius (akis į akį) skriaudų atitaisymus, mums reikia labai aiškiai žinoti, kad mes atitaisome skriaudas savo dalies šiuose konfliktuose. Mes neatitaisome skriaudų tam, kad daryti spaudimą ar manipuliuoti abipusiais skriaudų atitaisymais. Mes nesame atsakingi, kad būtų švaru ne mūsų gatvės pusėje.(Vėliau bus svarbu)  Turint tai omenyje per visą mūsų skriaudų atitaisymą, tai padės mums išlikti susitelkusiais į mūsų tikslą, nesvarbu, kaip priimami mūsų skriaudų atitaisymai, ir, tuo pačiu, ar mes priimame, ar ne, kai mums atitaiso skriaudas.

Kartais net būna taip, kad neteisingas poelgis su mumis buvo toks kraštutinis, kad būtų geriausia nukelti skriaudų atitaisymą vėlesniam laikotarpiui. Pavyzdžiui, daugelis mūsų buvo emociškai, fiziškai ar seksualiai išnaudojami būdami vaikai senesnių giminaičių. Mūsų kaltės tame nėra ir mes nesame skolingi jokių skriaudų atitaisymų, bet galbūt mes pavogėme pinigų ar sukėlėme fizinę ar nuosavybės žalą giminaičiui kitu metu. Taigi, mes esame skolingi skriaudų atitaisymus už vagystę, fizinę žalą ar vandalizmo atvejį. Klausimas, kuris šioje situacijoje iškyla, yra atitaisyti ar ne skriaudas ir kaip ir kada. Gali užimti labai daug laiko, kol mes pasiruošime atitaisyti tam tikras skriaudas, ir tai normalu. Mes laukiame bei dirbame su savo globėju.

Mums reikėtų pabandyti atleisti žmonėms, kurie mus nuskriaudė prieš tai, kai mes atitaisysime jiems skriaudas. Mes nenorime susėsti su kažkuo, ant ko mes esame įtūžę ir pabandyti atitaisyti skriaudas. Mūsų požiūris bus aiškus, kad ir kaip mes bandytume tai  nuslėpti. Skriaudų atitaisymas yra laikotarpis, kai  dažniausiai nėra labai produktyvu „elgtis lyg ir reikėtų“.

Yra labai didžiulis skirtumas tarp situacijų, kai mes buvome nuskriausti prieš mūsų valią bei situacijų, kai mūsų elgesys įtakojo būdą, kaip su mumis buvo elgiamasi. Dėl daugelio mūsų skriaudų atitaisymų, kai mes pykome ant ko nors, kas elgėsi su mumis blogai, mums reikėtų paklausti savęs, ar kas nors, ką mes padarėme, galėjo juos įtakoti elgtis su mumis taip, kaip jie padarė. Pavyzdžiui, mes galime būti įsiutę, kad mūsų tėvai nepasitiki mūsų išleisti savaitgaliui – į AA šokius! – bet kai mes pagalvojame, kiek kartų mes melavome prieš tai apie tai, kur mes einame, ir visur, kur nueidavome, vartodavome alkoholį, tai padės mums pamatyti, kad mūsų tėvai negali elgtis su mumis pasitikėdami ir kad mums reikia dar daug laiko užsitarnauti jų pasitikėjimą. Ar mes galime būti savanaudiški ar uždari su kuriuo nors mūsų draugu diena po dienos, savaitė po savaitės; tuomet, kai mums jų reikia, ir neprieinami, mes tampame pikti ir įsižeidžiame. Priminimas sau, kad mes patys sau sukėlėme daug vargo, gali padėti mums atleisti tiems, kurie mus nuskriaudė.

Kitas kelias, kaip galima atleisti tiems, kurie mus nuskriaudė, yra negalvoti apie save, o ir apie kitus, bet pagalvoti apie tai, kokie yra kitų žmonių gyvenimai.  Galbūt žmonės, kurie nuskriaudė mus, pasielgė taip, nes turėjo problemų, kurios padarė juos nejautrius kitų poreikiams. Galbūt mūsų globėjas neatsakė į telefono skambučius visą savaitę, nes jo jauniausias vaikas buvo kalėjime. Galbūt mūsų geriausias draugas pasakė mums, kad mūsų santykiais buvo nesveiki ir mums reikėtų juos nutraukti – iškart po to kai jis išgyveno skyrybas. Galbūt mūsų darbdavys nepaskatino mūsų už darbą, nes jo rūpestis buvo susipažinti su algalapiu tą savaitę. Mes dažnai jaučiamės nereikšmingi ir maži, kai sužinome, kad žmogus, kuris mus piktina, turi kažkokių skausmingų problemų. Galbūt mes galėtume būti labiau atlaidūs ir mylintys, jei mes nuo pat pradžių manome, kad daugelio žmonių ketinimai yra geri, ir kad jei kas nors negeras su mumis, tai gali būti dėl to, kad jis ar ji išgyvena daug skausmo ir yra labai išsiblaškęs.

Pirmiausia ir svarbiausia, dvasinis pasiruošimas atitaisant skriaudas reikalauja, kad mes atsiduotume mūsų Aukštesniosios Jėgos stiprybei ir meilei. Mąstant apie mylinčio Dievo atlaidumą tais laikais, kai mes skriaudėme žmones, padės mums priimti žmones su meile ir atlaidumu. Naudojimasis savo Aukštesniąja Jėga kaip produktyvia jėga užtikrins, kad negatyvios reakcijos į mūsų skriaudų atitaisymus neįtakos mūsų prarasti viltį. Mes galime susikoncentruoti į maldą bei meditaciją prieš kiekvieną skriaudų atitaisymą.

• Ar aš esu skolingas skriaudų atitaisymus žmonėms, kurie nuskriaudė mane?
• Ar aš jiems visiems atleidau? Kam tokiems aš vis dar neatleidau? Ar aš išbandžiau visus anksčiau išvardintus būdus sukurti atlaidumo dvasią? Ką apie tai sako mano globėjas?

Skriaudų atitaisymo vykdymas

Dabar mes esame pasiruošę vykdyti savo skriaudų atitaisymus. Mes aptarėme kiekvieną asmenį ar instituciją mūsų Aštunto žingsnio sąraše su savo globėju ir sudarėme planą, kaip mes atitaisysime kiekvieną iš skriaudų. Mes bendravome su Dievu, kaip mes jį suprantame, ir mes meldėme ryžto, ramybės, drąsos bei išminties atlikti atitaisymus.

Dabar mums reikia įvykdyti iki galo mūsų atitaisymus. Mums reikia tęsti savo elgesio atitaisymą, ir mums reikia laikytis, bet kokių įsipareigojimų, kuriuos mes prisiėmėme žmonėms iš mūsų atitaisymų sąrašo.

Šiuo metu priėjome vietą, kur gali pasidaryti sunku. Kai mes pirmą kartą atliekame atitaisymus, mes dažniausiai jaučiamės tarsi galėtume pakilti ir nuskristi ant laisvės debesies. Mes jaučiame padidėjusį savigarbos jausmą ir vidinę euforiją, kuri eina kartu su didelės dalies sąžinės graužimo išnykimu. Mes pasijaučiame esantys geri žmonės lygūs su likusia žmonijos dalimi. Šis jausmas yra be galo galingas, ir tai pirmas kartas, kai mes taip jaučiamės, gali net atrodyti, kad sunkiai su tuo susitvarkysime.

Mes neturėtume jaudintis. Jausmai nebus tokie stiprūs ilgą laiko tarpą, net jei bus pastovūs pasikeitimai mūsų jausmuose patiems mums. Po pirmojo skriaudų atitaisymo jausmų įkarščio atvėsimo, mes susidursime su tikrai iššūkį suteikiančia atitaisymų dalimi: įvykdymu. Pavyzdžiui, praėjus metams po pradėjome atitaisymą su skolos institucija, kuriai mes skolingi pinigų, ir esame pasižadėję sumokėti tam tikrą kiekį pinigų kas mėnesį, mes galime pamatyti, kad tai „dvasiškai nepakilėja“ atiduoti dalį sunkiai uždirbtą dalį iš algos, ypač jei mes ketiname taip mokėti dar kelis metus. Vieno paprasto klausimo uždavimas sau padės mums tęsti atitaisymą: kiek laisvi mes norime būti? Visus mūsų sveikimo aspektų tęsimas, įtraukiant skriaudų atitaisymą, įtakoja mūsų augimą kas dieną.

• Ar yra atitaisymų, kuriuos vykdant aš turiu problemų? Ką aš darau, kad atnaujinti savo norą tęsti savo skriaudų atitaisymą?

Nebūtinai turi būti komfortabilus ir ramus skriaudų atitaisymų vykdymo procesas. Žingsniai nėra sukurti padaryti mus laimingais ir jaustis komfortabiliai be augimo įtakojimo. Baimė, rizika bei pažeidžiamumo jausmas, kurie eina kartu su atitaisymais, gali būti tokie diskomfortiški mums, kad atmintis sulaiko mus nuo elgesio, kuris leido mums užsiimti skriaudų atitaisymais. Mes dažnai AA girdime „tai gerėja“. Tai esame mes – mes tampame geresni. Mes tampame geresniais žmonėmis. Mes mažiau norime užsiimti destruktyviu elgesiu, nes  esame supratę žmogiškosios kančios kainą, tiek mūsų, tiek esančios aplink mus. Mūsų egocentriškumą pakeičia kitų žmonių supratimas bei rūpinimasis jų gyvenimais. Kur mes buvome nerūpestingi, mes pradedame rūpintis. Kur mes buvome savanaudiški, pradedame būti pasiaukojantys. Kur mes pykome, tampame atleidžiantys.

Mūsų meilė ir tolerancija taip pat paliečia ir mus. Mes išsiaiškiname kai kuriuos dalykus, kurie apima skriaudų atitaisymą sau patiems Aštuntame žingsnyje; dabar atėjo laikas atpažinti, kaip mes jau pradėjome sau atitaisyti skriaudas ir galbūt sukurti planą, kaip tęsti ar pradėti kokius naujus dalykus. Mes pradedame atitaisyti skriaudas sau už savo priklausomybę, kai nustojame vartoti ir pradedame dirbti pagal žingsnius. Tiesiog šie du veiksmai ilgą laiką gydys žalą, kurią padarėme savo sieloms. Mums reikia padaryti kai kuriuos kitus dalykus, kad pagydyti savo protams ir kūnams padarytą žalą. Yra daugybė būdų, kaip imti rūpintis savo fizine sveikata, nuo dietos ir pratimų iki medicininio gydymo. Kokius būdus bepasirinktume, mums reikėtų išsiaiškinti savo poreikius ir troškimus. Žala, kurią padarėme savo protams, gali būti pagydyta priemonėmis siekiant žinių ateityje. Grįžimas į mokyklą, ar tiesiog kažko naujo išmokimas, atstatys mums daug metų proto aplaidumo.

• Kokie yra artimiausi planai, kaip atitaisyti skriaudas sau pačiam? Ar aš turiu kokių ilgalaikių tikslų, kurie gali tikti atitaisyti skriaudas sau pačiam? Kokie jie? Ką aš galiu padaryti, kad tai vyktų?

Dvasiniai principai

Devintame žingsnyje mes susitelksime ties nuolankumu, meile ir atlaidumu. Nuolankumas, kurį gavome šiame žingsnyje, atsirado kaip rezultatas teisingo pažvelgimo į žalą, kurią padarėme kitiems ir atsakomybės už tai prisiėmimo.  Mes pripažįstame sau, „Taip, tai yra tai, ką aš padariau. Aš esu atsakingas už žalą, kurią padariau ir padarymo to teisingai“. Mes leidome vadovauti šiam supratimui iš patirties, kai kažkas su ašaromis mums pasakė, kaip smarkiai mes juos nuskriaudėme. Mes galime pamatyti, kad jau artėja pabaiga kažkurios žalos, kurią mes sukėlėme kitiems, ir buvome sukrėsti tokios patirties taip, kad galime pamatyti giliau, kaip mes skriaudėme žmones. Tada vėl gali būti tik ankstesnių žingsnių procesas, sujungtas su skriaudų atitaisymo patirtimi, kurie leido mums patirti išaugusį nuolankumą.

• Ar aš priėmiau atsakomybę už žalą, kurią sukėliau bei tos žalos atitaisymą?
• Kokios patirties aš turėjau, kuri leido man pamatyti žalą, kurią sukėliau, daug aiškiau? Kaip tas prisidėjo prie mano nuolankumo augimo?

Tampa daug lengviau praktikuoti dvasinį meilės principą Devintame žingsnyje, nors ir tikriausiai mes dirbome su jo praktikavimu per visą sveikimą. Šiuo laikotarpiu mes esame eliminavę daugybę destruktyvių požiūrių ir jausmų, kuriuos turėjome, atidarydami duris meilei į savo gyvenimus. Kai  tapome kupini meilės, mes pamatėme save nepaprastai susidomėjusius dalintis ja puoselėdami santykius ir kurdami naujus, nesavanaudiškai dalindamiesi savo sveikimu, savo laiku, savo ištekliais, ir, svarbiausia, savimi, su tais, kam reikia.

• Kaip aš atiduodu save ar tarnauju kitiems?

Kai mes patiriame, ką reiškia, mums atleista, mes pamatome vertę davimo to kitiems. Tai motyvuoja mus praktikuoti dvasinį atleidimo principą kaip tik įmanoma plačiau. Pripažįstant savo paties žmogiškumą duoda mums galimybę atleisti kitiems ir nebūti tokiems greitiems kritikuoti, kokie buvome praeityje. Tai tampa antrąja mūsų prigimtimi duoti kitiems žmonėms naudos abejoti. Mes daugiau neabejojame, kad niekšiški motyvai ir pasalūniškos konspiracijos veikia kiekvienoje situacijoje, kurių mes pilnai nekontroliuojame. Mes suprantame, kad dažniausiai išreiškiame gėrį, ir taip perduodame šį tikėjimą kitiems. Kai kas nors padaro mums skriaudą, mes suprantame, kad apmaudo laikymas tarnauja tik mūsų taikos ir ramybės apiplėšimui, taigi mes linkę atleisti  geriau anksčiau nei vėliau.

• Kokia man dvasinio atleidimo principo praktikavimo nauda? Kokios yra kai kurios situacijos, kuriose aš galėjau praktikuoti šį principą?
• Už ką aš atleidau sau?

Einant toliau

Daugelis iš mūsų atrado, kad padeda apmąstyti kiekvieną iš skriaudų atitaisymų, kai mes juos įvykdome. Kai kurie iš mūsų tai daro rašydami, kaip jautėsi atitaisinėdami skriaudas, ir ką iš tos patirties išmokome.

• Koks jausmas atlikti šiuos skriaudų atitaisymus? Ko aš iš jų išmokau?

„Laisvė“ galėtų būti žodis, kuris aiškiausiai apibrėžia Devinto žingsnio esmę. Tai apima gėdos ir kaltės palengvinimą, mūsų apsėstumo savimi mažinimą, ir išaugusį sugebėjimą suprasti, kas vyksta aplink mus. Mes mažiau ėmėme būti su savimi, daugiau pradėjome pilnai dalyvauti visuose mūsų santykiuose.  Mes pradėjome sugebėti tiesiog būti kambaryje, pilname žmonių be bandymo kontroliuoti visą kambarį ar dominuoti kiekviename pokalbyje. Mes pradėjome mąstyti apie savo praeitį, ypatingai apie priklausomybę, kaip apie patirties aukso kasyklas pasidalinti su tais žmonėmis, kuriems bandome padėti sveikti, vietoje to, kad galvoti kaip apie tamsos laiką, apie kurį norėtume pamiršti. Mes nustojame galvoti apie gyvenimą apie tai ko neturime bei pradedame priimti dovanas, kurias gauname kiekvieną dieną. Mes žinome, kad norint išlaikyti šį laisvės jausmą, reikės taikyti tai, ką išmokome ankstesniuose žingsniuose. Dešimtas žingsnis duoda mums priemones tai padaryti.