II žingsnis

„Mes įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti mums sveiką protą.“

Antras žingsnis

Pirmasis žingsnis išsklaido visas mūsų iliuzijas dėl priklausomybės. Antrasis žingsnis duoda mums viltį sveikti. Antrasis žingsnis pasako mums, jog visa, ką mes sužinojome apie savo priklausomybę Pirmajame žingsnyje, dar nėra istorijos pabaiga. Skausmas ir beprotybė, kuriuos mes išgyvenome, nėra būtini, teigia Antrasis žingsnis. Nuo jų galima išsivaduoti ir ateis laikas, kai mes išmoksime gyventi be to, dirbdami su Anoniminių Alkoholikų Dvylikos žingsnių programa.

Antrasis žingsnis užpildo tuštumą, kurią mes jaučiame užbaigę Pirmąjį žingsnį. Priartėję prie Antrojo žingsnio mes pradedame manyti, jog galbūt — na, galbūt — yra Jėga, aukštesnė už mus — Jėga, pajėgi išgydyti mūsų skausmą, nuslopinti  sumaištį ir grąžinti mums sveiką protą.

Kai mes buvome Programos naujokai, daugelis iš mūsų buvome sumišę dėl šio Žingsnio išvados, jog mes buvome išprotėję. Tarp savo bejėgiškumo pripažinimo ir „beprotiškumo“ pripažinimo atrodė yra nežmoniškai didelis skirtumas. Tačiau pabuvę šiek tiek Programoje, mes iš tikrųjų pradėjome suprasti, ką iš tikro teigė šis Žingsnis. Mes perskaitėme „Pagrindinį tekstą“ ir atradome, jog mūsų beprotybė ten buvo apibrėžta kaip „tų pačių klaidų darymas tikintis skirtingų rezultatų“. Argi tai ne beprotybė? Nepaisant visko, kiek kartų tais pačiais būdais mes stengėmės išvengti ko nors, ko mums niekad nepavyko iki šiol, kaskart įtikinėdami save, jog šįkart viskas bus kitaip? Tikrai, tai beprotybė! Vadovaudamiesi šio Žingsnio principais daugelį metų mes atrandame, kaip giliai mūsų beprotybė buvo pažengusi; dažnai mes suvokiame, jog „Pagrindinio teksto“ apibrėžimas yra tik žiedeliai.

Kai kurie iš mūsų priešinasi šiam Žingsniui, nes mano, jog jis reikalauja mūsų būti religingais. Tai toli gražu netiesa. Nėra nieko, visiškai nieko AA programoje, kas reikalautų narį būti religingą. Mūsų draugija įnirtingai gina mintį, kad „kiekvienas gali tapti mūsų nariu, nepaisant tikėjimo ar netikėjimo“. Mūsų nariai stengiasi apimti kaip galima daugiau šiuo atžvilgiu ir nepakenčia visko, kas kompromituoja besąlygišką visų priklausomųjų teisę kiekvienam individualiai suvokti aukštesnę už mus Jėgą. Tai yra dvasinė, o ne religinė programa.

Antrojo žingsnio grožis atsiskleidžia tuomet, kai mes pradedame mąstyti apie tai, kas galėtų būti aukštesnė už mus Jėga. Mes esame skatinami pasirinkti Jėgą, kuri myli, rūpinasi ir – svarbiausia – gali grąžinti mums sveiką protą. Antrasis žingsnis neteigia: „mes įsitikinome aukštesne už mus Jėga“. Jis teigia: „Mes įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti mums sveiką protą“. Pabrėžiama ne tai, kas yra šita jėga, bet tai, kuo ši jėga gali padėti mums. Grupė, kaip tokia, neabejotinai apibrėžiama kaip aukštesnė už mus Jėga. Lygiai taip pat ir dvasiniai principai, esantys Dvylikoje žingsnių. Ir, be abejo, kiekvieno iš mūsų narių individualus supratimas apie Aukštesniąją Jėgą. Išlikdami „švarūs“ ir dirbdami su Žingsniais, mes atrandame, jog visai nesvarbu, kaip toli yra pažengusi mūsų priklausomybė ir kiek išvešėjusi yra mūsų beprotybė – aukštesnė už mus Jėga turi neribotas galias grąžinti mums sveiką protą.

Viltis

Viltis, kurią mes gauname dirbdami Antrajame žingsnyje, pakeičia neviltį, su kuria atėjome į Programą. Kiekvienąsyk ėmęsi to, kas, mūsų manymu, turėjo padėti išsivaduoti nuo priklausomybės – pavyzdžiui, medicina, religija ar psichiatrija – mes suvokdavome, jog tai padėdavo iš dalies: nė vieno iš šių būdų nepakako. Išnaudoję visas galimybes ir resursus, mes svarstėme, ar mes kada nors rasime savo dilemos sprendimą, ar apskritai yra pasaulyje kas nors veiksmingo. Iš tikrųjų, mes buvome šiek tiek įtarūs, kai mes pirmąsyk atėjome pas Anoniminius Alkoholikus, svarstydami, ar tai nebus tik dar vienas neveiksmingas metodas arba nepakankamai veiksmingas, kad mes pajaustume skirtumą.

Tačiau besėdint pirmuosiuose susirinkimuose, su mumis įvyko šis tas nepaprasto. Čia buvo kitų priklausomųjų, kurie vartojo alkoholius kaip ir mes, priklausomųjų, kurie dabar buvo „švarūs“. Mes tikėjome jais. Mes žinojome, jog galime jais pasitikėti. Jie žinojo vietas, kuriose mes esame pabuvoję per savo priklausomybe — ne vien landynes, kuriose vartojama, ne vien geografinius taškus, bet ir siaubo bei nevilties užkaborius, kuriuose atsidurdavome kiekvieną kartą, kai pavartodavome. Sveikstantys priklausomieji, kuriuos mes sutikome AA, žinojo tas vietas kaip ir mes, nes jie patys kadaise ten buvo.

Daugelis iš mūsų pirmą kartą pajuto vilties jausmą tuomet, kai suprato, jog šie nariai – priklausomieji kaip ir mes — iki šiol išlieka „švarūs“ ir atrado laisvę. Galbūt mes stovėjome su grupe narių po susirinkimo. Galbūt mes klausėmės kieno nors pasakojimo, panašaus į mūsų. Daugelis iš mūsų gali prisiminti tokias akimirkas net po daugelio metų — ir ta akimirka aplanko kiekvieną.

Mūsų viltis atsinaujina mums sveikstant. Kiekvienąsyk, kai mes atskleidžiame ką nors naujo apie savo ligą, suvokimo skausmą lydi vilties banga. Kad ir koks skausmingas būrų mūsų neigimo, griovimo procesas, mūsų viduje jo vietoje kai kas atsikuria. Net jei mes nejaučiame, kad kuo nors tikėtume, mes tikime Programa. Mes tikime, jog  galime susigrąžinti  sveiką protą net pačiomis beviltiškiausiomis akimirkomis, net juodžiausiomis aplinkybėmis.

• Ko aš šiandien tikiuosi?

Beprotybė

Jei mes abejojame dėl poreikio susigrąžinti sveiką protą, mes turėsime rūpesčių su šiuo Žingsniu. Mūsų Pirmojo žingsnio peržvalga galėtų padėti mums, jei mes abejojame. Dabar atėjo laikas atidžiai pažvelgti į savo beprotybę.

• Ar aš tikėjau, kad galiu kontroliuoti vartojimą? Kokios turiu su tuo susijusios patirties ir kaip mano pastangos žlugdavo?
• Kokių dalykų aš esu padaręs, kuo man dabar, atsisukus atgal sunku patikėti tai padarius? Ar aš atsidurdavau pavojingose situacijose, kad gaučiau alkoholio? 0 ar elgdavausi taip, dėl ko dabar man būtų gėda? Kokios tai buvo situacijos?
• Ar aš darydavau beprotiškus sprendimus verčiamas priklausomybės? Ar aš mesdavau darbą, nutraukdavau draugystę ar kitus ryšius, ar liaudavausi siekęs kitų tikslų be jokios priežasties išskyrus tai, jog tie dalykai trukdė mano vartojimui?
• Ar aš sužalojau save ar ką nors kitą fiziškai dėl savo priklausomybės?

Beprotybė yra perspektyvos ir proporcijų jausmo praradimas. Mes galime manyti, kad mūsų asmeninės problemos yra svarbesnės nei kieno nors kito, o kitų žmonių poreikiai mums gali būti visiškai nesvarbūs. Nedidelės bėdos tampa didžiulėmis katastrofomis. Mūsų gyvenimo pusiausvyra sutrinka. Kai kurie akivaizdūs beprotybės pavyzdžiai yra tikėjimas, kad mes galime išlikti „švarūs“ savo jėgomis, tikėjimas, kad alkoholių vartojimas buvo tik mūsų problema ir kad dabar viskas yra puiku, nes mes esame „švarūs“.  Anoniminiai Alkoholikai dažnai apibūdina beprotybę kaip tikėjimą, jog mes galime pasitelkti išorinius dalykus — alkoholį, jėgą,seksą, maistą — savo vidiniams dalykams,savo jausmams  pataisyti.

• Kaip aš perdėtai ar nepakankamai rimtai reagavau į įvykius?
• Kaip buvau praradęs pusiausvyrą gyvenime?
• Kokiais būdais mano beprotybė kužda man, jog išoriniai dalykai gali sutaikyti mane su pačiu savimi arba išspręsti visas mano problemas? Alkoholių vartojimas? Priverstinis potraukis lošti, valgyti, ieškoti sekso? Kas nors kita?
• Ar mano beprotybės dalis yra tikėjimas, kad mano vartojimo pasireiškimas (alkoholių vartojimas ar kas nors kita) yra vien tik mano problema?

Jei mes esame „švarūs“ jau kurį laiką, galime suvokti, jog įžvelgti mūsų gyvenimą valdančios beprotybės mums neleidžia visai naujas neigimo lygmuo. Lygiai taip kaip darėme savo sveikimo pradžioje, mums reikia atidžiai susipažinti su mūsų nesveiko proto pasireiškimais. Daugelis iš mūsų suvokė, jog mūsų beprotybės suvokimas yra platesnis nei nesveiko proto apibrėžimas Pagrindiniame tekste. Mes vėl ir vėl darome tas pačias klaidas, net jei mes tikrai žinome, kokie bus rezultatai. Galbūt mums taip skaudu, jog mes nekreipiame dėmesio į pasekmes, arba manome, kad įkyrios minties įgyvendinimas  kažkokiu būdu apsimokės.

• Ką jaučiau ir apie ką galvojau prieš įkyrios minties įgyvendinimą, net kai žinojau apie
  šio veiksmo pasekmes? Kas mane paskatino veikti?’

Patikėjimas

Aukščiau aprašyta diskusija pateikia keletą priežasčių, kodėl mums kyla keblumų su šiuo žingsniu. Jų gali būti ir kitokių. Mums labai svarbu nustatyti ir įveikti bet kokias kliūtis, kurios gali sutrukdyti mums patikėti.

• Ar aš jaučiu kokias nors baimės apraiškas dėl tikėjimo atradimo? Kokias?
• Ar aš patyriau kokių nors kliūčių, kurios sunkino atrasti tikėjimą? Kokios tai kliūtys?
• Ką man reiškia frazė: „Mes patikėjome…“?

Būdami priklausomi mes linkę norėti, kad viskas įvyktų akimirksniu. Todėl labai svarbu prisiminti, kad Antrasis žingsnis yra procesas, o ne įvykis. Daugelis iš mūsų nepabudo vieną dieną žinodami, jog Jėga, galingesnė už mus pačius, gali grąžinti mums sveiką protą. Mes palaipsniui patikėjome tuo. Vis dėlto, mes neturime tik sėdėti ir laukti, kol mūsų tikėjimas ateis savaime – mes galime padėti jam ateiti.

• Ar aš kada nors tikėjau kuo nors tokiu, neturėdamas jokių akivaizdžių įrodymų? Kuo?
• Kokios patirties   apie   tikėjimo  atradimo  procesą  esu  girdėjęs  iš  kirų  sveikstančių priklausomųjų? Ar aš išbandžiau ką nors iš pasakojimų?
• Kuo aš tikiu?
• Kaip mano tikėjimas tvirtėjo nuo to laiko, kai aš pradėjau sveikti?

Galingesnė už mus pačius Jėga

Kiekvienas iš mūsų imame sveikti turėdami gyvenimo patirties kupiną istoriją. Ši istorija didele dalimi lems mūsų suvokimo lygį apie galingesnę už mus pačius Jėgą. Šiame žingsnyje mes neturime išmanyti galingesnės už mus pačius Jėgos prigimties ar tapatumo. Šis supratimas ateis vėliau. Antrajame žingsnyje svarbiausia suvokti apie galingesnę Jėgą tai, kad ji gali padėti mums. Mums nerūpi teologiniai išvedžiojimai ar dogmų laikymasis – mes tik norime ko nors, kas veikia.

Kokios galios turi būti galingesnė už mus pačius Jėga? Atsakymas į šį klausimą yra paprastas. Mūsų priklausomybė, neigiama jėga, be jokios abejonės, buvo galingesnė už mus. Mūsų priklausomybė nuvedė mus į beprotybę ir privertė mus elgtis kitaip, nei mes norėjome. Mums reikia ko nors, kas galėtų rungtis su visu tuo, ko nors tokio pat galingo kaip ir mūsų priklausomybė.

• Ar man sunku priimti tai, jog yra Jėga ar Jėgos, galingesnės nei aš?
• Kas yra galingesnio už mane patį?
• Ar gali galingesnė už mane Jėga padėti man išlikti „švariam“? Kaip?
• Ar gali galingesnė už mane Jėga padėti man sveikti? Kaip?

Kai kurie iš mūsų galbūt labai aiškiai suvokia galingesnės už mus pačius Jėgos prigimtį, ir tame nėra nieko bloga. Iš tikrųjų, Antrasis žingsnis yra tas laiko tarpas, kada daugelis iš mūsų pamažu ima formuoti pirmąsias praktiško pobūdžio mintis apie galingesnę už mus pačius Jėgą, jei tokios mintys neaplankė anksčiau. Daugeliui priklausomųjų padėjo tai, jog pirmiau jie suvokė, kas nėra galingesnė už mus pačius Jėga, o tik vėliau, kas ji yra. Be to, suvokimas, ką gali padaryti dėl mūsų galingesnė už mus pačius Jėga. Kas padės labiau pažinti šią Jėgą?

Galingesnė už mus Jėga gali būti suvokiama labai įvairiai. Mes ją galime priimti kaip dvasinių principų jėgą,AA draugijos jėgą, „teisingą gyvenimo kryptį“ (GOD (angl. Dievas) good orderly direction) ar ką nors kita, jei ta jėga mylinti, globojanti ir galingesnė už mus. Dalykiškai kalbant, mums neprivalu turėti supratimo apie galingesnę už mus pačius Jėgą, kad galėtume pasinaudoti šia Jėga išlikti „švariais“ ir sveikti.

• Kokių turiu įrodymų, jog galingesnė Jėga įtakoja mano gyvenimą?
• Kokių bruožų mano galingesnė Jėga neturi?
• Kokius bruožus mano galingesnė Jėga turi?

Sveiko proto sugrąžinimas

„Tai veikia: kaip ir kodėl“ apibrėžia terminą „sugrąžinimas“ kaip „pokytį“, kuriam įvykus priklausomybė ir ją lydinti beprotybė nebevaldo mūsų gyvenimo“. Mes suvokėme, kad kaip beprotybė buvo akivaizdi tuo, jog nematėme perspektyvos bei buvome praradę saiko jausmą, taip ir sveikas protas jaučiamas dabartiniame mūsų gyvenime tuomet, kai imame rutulioti perspektyvą, ir tai leidžia mums priimti geresnius sprendimus. Mes suvokėme, jog mes galime pasirinkti, kaip elgtis. Mes vis labiau subręstame ir tampame išmintingesni. Tad galime pristabdyti ir apsvarstyti visus situacijos aspektus prieš pradėdami veikti.

Natūralu, kad mūsų gyvenimas pasikeis. Daugelis iš mūsų nesunkiai pripažįsta sveiką protą mūsų gyvenime, kai lygina mūsų vartojimą su mūsų ankstyvuoju sveikimu, mūsų ankstyvąjį sveikimą su tam tikru „švaros“ laikotarpiu ir tam tikrą „švaros“ laikotarpį su ilgu sveikimo periodu. Visa tai yra procesas, ir mūsų poreikis susigrąžinti sveiką protą keisis laikui bėgant.

Kuomet mes esame naujokai Programoje, susigrąžinti sveiką protą greičiausia reiškia nebevartoti daugiau; kai tai įvyksta, beprotybė, tiesiogiai ir akivaizdžiai susijusi su vartojimu, tam tikra dalimi liausis reiškusis. Mes nustosime daryti nusikaltimus, kad gautume alkoholių. Mes nebeatsidursime žeminančiose situacijose, į kurias patekdavome dėl vartojimo.

Jei mes jau sveikstame tam tikrą laikotarpį, mums galbūt nėra sunku patikėti galingesne už mus pačius Jėga, kuri padeda mums išlikti „švariems“, tačiau mes galbūt nepasvarstome, kad sugrįžti į sveiką protą yra daugiau nei išlikti „švariam“. Sveikdami mes bręstame, todėl labai svarbu, kad „sveiko proto“ samprata plėstųsi kartu.

• Kokius dalykus aš laikyčiau sveiko proto pavyzdžiais?
• Kokie pokyčiai turėtų įvykti mano mąstysenoje ir elgesyje, kad atgaučiau sveiką protą?
• Kokiose gyvenimo srityse man reikia sveiko proto dabar?
• Kaip sveiko proto sugrįžimas pasireiškia kaip procesas?
• Kaip darbas su tolimesniais žingsniais padės man susigrąžinti sveiką protą?
• Kas rodo, kad man sveikstant sveikas protas sugrįžta?

Kai kurie iš mūsų galbūt turi nerealių lūkesčių dėl sveiko proto sugrįžimo. Galbūt mes manome, jog mes niekuomet nebesupyksime, arba, vos tik pradėję dirbti su šiuo žingsniu, visą laiką imsime elgtis nepriekaištingai ir mūsų nekamuos įkyrios mintys, jausmų sumaištis, sutrikusi pusiausvyra. Šis apibūdinimas gali pasirodyti perdėtas, tačiau kai sveikdami nusiviliame savo asmenine branda ar tuo, jog pernelyg ilgai trunka sveiko proto susigrąžinimas, tuomet šiame apibūdinime galime atpažinti kai kuriuos savo įsitikinimus. Dauguma iš mūsų atrado, kad mes patiriame ramybę tuomet, kai išmetame iš galvos bet kokius lūkesčius dėl savo sveikimo pažangos.

• Kokių lūkesčių aš turiu dėl sveiko proto sugrąžinimo? Ar jie realūs ar nerealūs?
• Ar pildosi realūs mano lūkesčiai dėl mano sveikimo pažangos? Ar aš suprantu, jog sveikimas vyksta per ilgą laiką, o ne per vieną naktį?
• Atrasti, jog   galime   vadovautis   sveiku   protu   tokiomis   situacijomis,   kuriomis   mes niekuomet negalėjome susivaldyti, net jei tai įvyko tik kartą, yra sveiko proto įrodymas. Ar aš turiu panašios patirties? Kokia ji?

Dvasiniai principai

Antrajame žingsnyje mes sutelksime dėmesį į išankstinių nuostatų neturėjimą, pasiryžimą, tikėjimą, pasitikėjimą ir nuolankumą. Išankstinių nuostatų neturėjimo principas, kurį mes atrandame Antrajame žingsnyje, kyla suvokus, jog mes negalime sveikti vieniši, jog mums reikia tam tikros pagalbos. Tai tęsiasi atveriant protus ir patikint, kad mums įmanoma gauti pagalbą. Visai nesvarbu, ar mes turime kokį nors supratimą apie tai, kaip Jėga, galingesnė už mus, gali mums padėti. Svarbu, jog tikėtume, jog tai įmanoma.

• Kodėl išankstinės nuostatos yra žalingos mano sveikimui?
• Kaip aš parodau išankstinių nuostatų neturėjimą savo gyvenime šiandien?
• Kaip pasikeitė mano gyvenimas nuo tada, kai ėmiau sveikti? Ar aš tikiu, kad jis gali dar labiau pasikeisti?

Taikyti pasiryžimo principą Antrajame žingsnyje galima pradėti paprastai. Pirmiausia mes tiesiog einame į susirinkimus ir klausome kitų sveikstančių priklausomųjų pasakojamos patirties apie šį žingsnį. Tuomet mes galbūt imsime taikyti tai, ką išgirdome savo sveikimui. Žinome, mes paprašysime savo globėjo pabūti vadovu.

• Ką aš pasiryžęs padaryti, kad atgaučiau sveiką protą?
• Ar yra kas nors tokio, ką dabar aš esu pasiruošęs daryti, ko anksčiau nenorėjau daryti:’ Kas tai yra?

Mes negalime tiesiog sėdėti ir laukti tikėjimo pojūčio, dirbdami su Antruoju žingsniu. Mes turime dirbti, kad patikėtume. Vienas iš patarimų, kuris padėjo daugeliui mūsų yra „elgtis taip, lyg“ mes tikėtume. Tai nereiškia, kad mes būsime nesąžiningi su pačiais savimi. Mums nereikia meluoti globėjui ar kam nors kitam, ką mes galvojame šiame žingsnyje. Mes tai darome ne tam, kad atrodytume geresni nei esame. „Elgiantis taip, lyg“ tiesiog reiškia gyventi tikint, jog tai, ko tikimės, įvyks. Mūsų asmeniniuose gyvenimuose tai gali įvykti įvairiais būdais. Daugelis narių siūlo „elgtis taip, lyg“ lankant susirinkimus ir vadovaujantis savo globėjo nuorodomis.

• Koks mano veiksmas, kurį padariau, parodo mano tikėjimą?
• Kaip sustiprėjo mano tikėjimas?
• Ar aš pajėgiu kurti planus tikėdamas, jog mano priklausomybė tam nesutrukdys?

Pasitikėjimo principo taikymas galbūt pareikalaus įveikti baimės jausmą susigrąžinti sveiką protą. Net jei esame „švarūs“ labai trumpą laiką, sveikdami mes galbūt jau patyrėme emocinį skausmą. Mums gali būti baisu, kad toliau bus dar skaudžiau. Iš dalies, mes esame teisūs. Skausmo bus daugiau. Tačiau ne tiek, kad jo nebegalėtume pakelti, be to, jo nereikia kęsti vieniems. Jei sveikdami išsiugdysime pasitikėjimo jausmą ir tikėjimą Jėga, galingesne už mus, įveiksime skausmingas savo sveikimo akimirkas. Mes žinome, jog tai, kas mūsų laukia anapus, bus daugiau nei tariama laimė; tai bus esminis virsmas, kuris padarys mūsų gyvenimus, teikiančius daug gilesnį pasitenkinimą.

• Ko aš baiminuosi, siekdamos pasitikėjimo?
• Ką turėčiau daryti, kad atsikratyčiau šių baimių?
• Kokių   veiksmų   aš   imuosi,   kurie   įrodo   mano   tikėjimą   sveikimo   procesu   ir Jėga,
  galingesne už mane?

Nuolankumo principas atsiranda pripažinus Jėgą, galingesnę už mus pačius. Daugeliui iš mūsų yra labai sunku įveikti save ir liautis pasikliauti savo protu, o imti prašyti pagalbos, tačiau kai tai padarome, imame taikyti nuolankumo principą, kurį radome Antrajame žingsnyje.

• Ar aš prašiau pagalbos iš Jėgos, galingesnės už mane, šiandien? Kaip?
• Ar aš prašiau pagalbos iš globėjo, vaikščiojau į susirinkimus, siekiau bendrauti su kitais sveikstančiais priklausomaisiais? Kokie buvo rezultatai?

Einant toliau

Kadangi esame pasirengę žengti Trečiąjį žingsnį, mes norime apžvelgti, ką mes pasiekėme dirbdami su Antruoju žingsniu. Rašymas, kaip suprantame kiekvieną žingsnį tuomet, kai jau norime eiti toliau, padeda įsisavinti to žingsnio dvasinius principus.

• Kokių veiksmų galėčiau imtis, kurie padėtų man patikėti?
• Ką aš darau, kad įveikčiau bet kuriuos nerealius lūkesčius, kurių galbūt turiu dėl sveiko proto susigrąžinimo?
• Kaip aš suprantu Antrąjį žingsnį?
• Kaip mano ankstesnės žinios ir patirtis paveikė mano darbą šiame žingsnyje?

Einant Trečiojo žingsnio link, mūsų dvasią veikiausiai ima pildyti vilties jausmas. Net jei mes nesame sveikimo naujokai, mes dar labiau suvokiame, jog sveikimas, augimas ir pokyčiai yra ne tik galimi, bet ir būtini tuomet, kai mes stengiamės pagal žingsnius. Mes matome galimybę išsivaduoti iš savotiškos rūšies beprotybės, į kurią mus panardino mūsų priklausomybė. Mes galbūt jau patyrėme tam tikrą laisvę. Mes imamės vaduotis nuo aklai persekiojančios beprotybės. Mes ištyrinėjome savo beprotybę ir ėmėme tikėti, jog Jėga, galingesnė už mus, neleis mums daryti to patie, ką darėme anksčiau. Mes imamės vaduotis iš iliuzijų. Mums nebereikia daugiau laikyti paslaptyje savo priklausomybės, atsiskirti tam, kad paslėptume savo beprotybę. Mes pamatėme, kaip programa padėjo kitiems ir pradedame suvokti, jog ji mums taip pat padeda. Iš naujo įgiję tikėjimą mes turime ryžto veikti ir dirbti su Trečiuoju žingsniu.