I žingsnis

„Mes pripažinome, kad esame bejėgiai prieš savo priklausomybę ir kad mūsų gyvenimai tapo nevaldomi.“

Pirmas žingsnis

„Pirmas“ visada reiškia pradžią, taip pat yra ir Žingsniuose: pirmasis žingsnis yra sveikimo proceso pradžia. Sveikimas prasideda nuo čia; mes negalime eiti toliau, kol mes nepadarėme šio žingsnio.

Kai kurie AA nariai intuityviai žengia Pirmąjį žingsnį; kiti pasirenka sistemingesni darbą su Pirmuoju žingsniu. Mūsų priežastys, dėl ko žengiame Pirmąjį žingsnį, skiriasi priklausomai nuo nario. Gali būti, kad mes esame sveikimo naujokai, mes tik kovojome — ir pralaimėjome — sekinančią kovą su alkoholiu. (Gali būti, kad mes buvome ilgam atitolę nuo alkoholio, susilaikėme nuo jo, tačiau suvokėme, kad mūsų liga ėmė reikštis kitose mūsų gyvenimo srityse, versdama mus dar kartą suvokti savo bejėgiškumą ir tai, kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas. Ne kiekviena brendimo apraiška yra skatinama skausmo; galbūt tiesiog atėjo laikas vėl pakartoti Žingsnius ir tuo pradėti kitą mūsų begalinės kelionės į sveikimą etapą.

Kai kurie iš mūsų lengviau atsikvepia supratę, jog liga, o ne moralinis nuopuolis pastūmėjo mus į dugną. Kiti iš tikrųjų net nesuka galvos, kokios buvo priežastys — jie tiesiog nori išsikapstyti! Kaip ten bebūtų, atėjo laikas padirbėti su Žingsniais: užsiimti tam tikra konkrečia veikla, kuri padės mums jaustis laisvesniems nuo mūsų priklausomybės, kad ir kokios formos ji šiuo metu būtų. Mūsų viltis – suvokti Pirmojo žingsnio principus, kad dar labiau pasiduotume, padaryti pagrindinius mums susitaikymo, nuolankumo, pasiryžimo, sąžiningumo ir išankstinių nuostatu nebuvimo principus.

Pirmiausiai mes turime pradėti nuo pasidavimo. Yra daug būdų tai padaryti. Kai kuriems iš mūsų užtenka vien kelio, kuriuo keliavome į Pirmąjį žingsnį, kad įsitikintume, jog pasidavimas yra vienintelis pasirinkimas. Kiti iš mūsų pradėjo šį procesą net nebūdami visiškai įsitikinę, kad yra priklausomi ar kad iš tikrųjų pasiekė dugną. Tik atlikdami Pirmąjį žingsnį mes iš tiesų ėmėme suvokti, jog mes esame priklausomi, kad mes pasiekėme dugną, ir kad mes turime pasiduoti.

Prieš pradėdami darbą su Pirmuoju žingsniu mes privalome tapti abstinentais — kad ir kiek tai mums kainuotų, jei mes esame naujokai Anoniminiai Aalkoholikai ir mūsų Pirmasis žingsnis pirmiausiai yra pažvelgti, kaip mūsų priklausomybė nuo alkoholio jau paveikė mūsų gyvenimus, mums reikia tapti „švariais“. Jei mes esam kurį laiką „švarūs“ ir mūsų Pirmas žingsnis yra apie mūsų bejėgišką elgesį, kuris mūsų gyvenimą padarė nevaldomą, tai mes turime rasti būdą liautis taip elgtis, kad mūsų pasidavimas nebūtų aptemdytas tebesitesiančių veiksmų.

Priklausomybės liga

Tai, kas padarė mus priklausomus, yra priklausomybės liga – ne alkoholis, ne mūsų elgesys, bet mūsų liga. Mumyse yra kažkas, kas padaro mus bejėgius kontroliuoti alkoholio vartojimą. Tas pats „kažkas“ parklupdo mus prieš įkyrias mintis ir prievartinį potraukį kitose gyvenimo srityse. Kaip mums sužinoti, kada mūsų liga paūmėja? Tada, kai mus kasdien ima smaugti įkyrios mintys, prievartinis potraukis, egocentrizmas – begalinė kilpa, kuri atveda į fizinį, protinį, dvasinį ir emocinį žlugimą.

• Ką man reiškia „priklausomybės liga“?
• Ar mano liga buvo paūmėjusi neseniai? Kaip ji pasireiškė?
• Kas būna. kai mane apsėda kokia nors įkyri mintis? Ar mano mąstymas būna šabloniškas? Apibūdink.
• Jei man šauna į galvą kokia mintis, ar aš ją tučtuojau įgyvendinu,  negalvodamas  apie pasekmes? Kokiose dar srityse aš neįveikiu prievartinio potraukio?
• Kaip egocentriškoji mano ligos dalis veikia mano gyvenimą ir mane supančių žmonių gyvenimą?
• Kaip mano liga paveikė mano fizinę būklę? Protą? Dvasią? Emocijas?

 

Mūsų liga gali pareikšti apie save įvairiais būdais. Kai mes pirmąkart atėjome pas Anoniminius Alkoholikus , mūsų problema, žinoma, buvo alkoholis. Vėliau mes galbūt atrasime, jog priklausomybė yra niokojanti sumaištis mūsų gyvenime, pasireiškianti be galo įvairiai.

• Kokie yra specifiniai požymiai priklausomybės, kuriais ji pranešė apie save pastaruoju metu?
• Ar mane persekiojo įkyri mintis apie asmenį, vietą ar kokį dalyką? Jei taip, kaip tai paveikė mano santykius su kitais žmonėmis? Kaip dar šios įkyrios mintys paveikė mano protą, fizinę būseną, dvasią ir emocijas?

Neigimas

Neigimas yra mūsų ligos dalis, kuri mums teigia, jog mes nesergame. Kai mes neigiame, mes negalime pamatyti savo priklausomybės tikrovės. Mes menkiname jos pasekmes. Mes kaltiname kitus, mnome, kad šeima, draugai ar darbdaviai perdaug nori iš mūsų. Mes lyginame save su kitais priklausomaisiais, kurių priklausomybė atrodo „blogesnė“ nei mūsų. Mes galbūt kaltiname vien konkrečiai alkoholį. Jei mes susilaikėme nuo alkoholio kurį laiką, mes galbūt lyginame savo dabartinį priklausomybės laiką su laiku, kai vartojome alkoholį, racionaliai aiškindami, kad niekas, ką mes darome šiandien, negali būti blogiau nei ką darėme! Vienas iš lengviausiai būdų sužinoti, ar mes esame neigimo būklėje, – pastebėti, kad savo elgesio priežastis aiškiname tikėtinomis, tačiau netikromis priežastimis.

• • Ar aš aiškinau savo elgesį tikėtinomis, tačiau netikromis priežastimis? Kokiomis?
  • Ar aš ėmiausi veiksmų, negalėdamas atsispirti kokiai nors įkyriai minčiai, o vėliau elgiausi

taip, lyg ir būčiau planavęs taip padaryti? Kada buvo tokie kartai?

• • Kuo aš kada nors kaltinau kitus žmones dėl savo elgesio?
  • Kaip  aš  lyginau  savo priklausomybę  su kitų  priklausomybe? Ar mano priklausomybė

atrodo pakankamai baisi, jei aš nelyginu jos su kieno nors kito?

• • Ar aš lyginau dabartinį savo priklausomybės pasireiškimo laikotarpį su savo gyvenimu prieš

tai, kai tapau „švarus“? Ar mane vargina mintis, kad aš galėčiau žinoti geriau?

• • Ar aš maniau, kad aš turiu pakankamai žinių apie priklausomybe ir sveikimą, kad galėčiau

suvaldyti savo elgesį anksčiau, nei jis taps nevaldomas?

• • Ar aš vengiu veikti, todėl, kad bijau, kad patirsiu gėdą, kai pamatysiu savo priklausomybės

pasekmes? Ar aš vengiu veikti, nes jaudinuosi dėl to, ką pamanys kiti?

Dugnas: neviltis ir vienatvė

Galų gale mūsų priklausomybė atveda mus prie ribos, nuo kurios mes jau nebegalime paneigti savo problemos tikrosios esmės. Visi melai, išradingi išsisukinėjimai, visos iliuzijos subliūkšta, kai mes pagaliau praregime ir pamatome, kuo virto mūsų gyvenimas. Mes suvokiame, kad gyvenome neturėdami vilties. Mes suvokiame, jog netekome draugų, mūsų niekas nesieja, o mūsų santykiai yra tik apsimetinėjimas, meilės ir intymumo parodija. Tuomet, kai mes praregime, gali pasirodyti. kad viskas yra prarasta, tiesa yra ta, kad mes privalome išgyventi tai prieš leisdamiesi į kelionę sveikimo link.

• Kokia krizė atvedė mane į sveikimo kelią?
• Kokia situacija formaliai pastūmėjo mane žengti Pirmąjį žingsnį?
• Kada aš pirmą kartą suvokiau, jog mano priklausomybė yra problema? Ar aš stengiausi pataisyti padėtį? Jei taip, tai kaip? ]ei ne, tai kodėl?

Bejėgiškumas

Kaip priklausomieji, mes įvairiai reaguojame į žodį „bejėgis“. Vieni iš mūsų suvokia, kad negali būti tikslesnio mūsų situacijos apibūdinimo nei šis, ir pripažįsta savo bejėgiškumą patirdami palengvėjimo jausmą. Kitiems nepatinka šis žodis, kuris siejasi su silpnumu, arba manoma, kad jis nurodo charakterio trūkumą. Bejėgiškumo suvokimas ir bejėgiškumo pripažinimas yra sveikimo esmė – tai padės mums įveikti bet kuriuos neigiamus jausmus, kuriuos tik gali sukelti ši sąvoka.

Mes esame bejėgiai, kai nepajėgiame kontroliuoti mūsų gyvenimą valdančios jėgos. Mūsų priklausomybė neabejotinai apibrėžiama kaip tokia nesuvaldoma jėga. Mes negalime apriboti ar kontroliuoti alkoholio vartojimo ar kitokio elgesio esant prievartiniam potraukiui, net jei visa tai sukelia grėsmę prarasti tai, kas mums brangiausia. Mes negalime sustoti net jei suvokiame, jog tęsdami neatitaisomai sužalosime savo organizmą. Mes pamatome, kad darome tai, ko niekuomet nedarytume, jei nemūsų priklausomybė. Mes Mes darome dalykus, kurie šiurpina iš gėdos, kai mes prisimename juos. Galbūt mes net nusprendžiame, kad nenorime vartoti,kad neketiname vartoti, ir suvokiame, kad mes esame tiesiog bejėgiai sustoti, kai atsiranda tokia galimybė.

Galbūt mes stengėmės susilaikyti nuo alkoholio ar kitokio elgesio esant prievartiniam potraukiui – galbūt gana sėkmingai – be jokios programos, bet tai tik dar kartą parodė, kad negydoma priklausomybė ilgainiui nubloškia mus atgal, ten, kur mes buvome anksčiau. Norint žengti pirmąjį žingsnį, mums reikia įtikinamai įrodyti sau savo paties asmeninį bejėgiškumą.

• Prieš ką konkrečiai aš bejėgis?
• Veikiamas priklausomybės aš dariau tai, ko niekada nebūčiau daręs, jei būčiau susitelkęs ties sveikimu. Kas tai buvo?
• Ką aš dariau, kad išlaikyčiau priklausomybę, kas prieštaravo mano įsitikinimams ir vertybėms?
• Kaip keičiasi mano asmenybė veikiant priklausomybei? (Pavyzdžiui, tampu arogantiškas? Egocentriškas? Blogo būdo? Pasyvus tiek, kad negaliu apsisaugoti? Manipuliuoju žmonėmis? Irzlus? )
• Ar aš manipuliuoju žmonėmis, kad išlaikyčiau savo priklausomybę? Kaip?
• Ar aš mėginau nustoti vartojęs ir suvokiau, kad nepajėgiu? Ar aš lioviausi vartoti ir supratau, jog mano gyvenimas be alkoholių kelia skausmą, todėl mano abstinencija truko neilgai. Kokie tai buvo laikotarpiai?
• Kaip mano priklausomybė pakenkė man ir kitiems žmonėms?

Nevaldomumas

Pirmas žingsnis prašo mūsų pripažinti du dalykus; pirma, jog mes esame bejėgiai prieš savo priklausomybę, antra, kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas. Tiesą sakant, mums sunku pripažinti viena nepripažinus kito. Nevaldomumas yra išorinis mūsų bejėgiškumo įrodymas. Nevaldomumas yra dviejų pagrindinių tipų: išorinis nevaldomumas, toks, kurį gali pastebėti kiti; ir vidinis arba asmeninis nevaldomumas.

Išorinis nevaldomumas dažnai atpažįstamas pagal tokius dalykus kaip suėmimai, darbo praradimai, šeimos problemos. Kai kurie mūsų nariai buvo įkalinti. Kai kurie niekada nebuvo pajėgūs užmegzti ryšių ilgiau nei keletui mėnesių. Kai kurių iš mūsų atsisakė šeimos, prašydamos niekada daugiau nesirodyti jiems.

Vidinis arba asmeninis nevaldomumas dažnai atpažįstamas iš nesveikų arba neteisingų įsitikinimų apie save, pasaulį, kuriame gyvename, ir mus supančius žmones. Galbūt mes manėme, kad esame nieko verti. Galbūt mes manėme, kad pasaulis sukasi apie mus – ne kad taip turėtų būti, bet kad taip yra. Galbūt mes buvome įsitikinę, kad pasirūpinti savimi nėra mūsų reikalas. Kai kas kitas turėtų tai daryti. Galbūt mes buvome įsitikinę, kad atsakomybė, kuri eiliniam žmogui yra natūrali, mums yra pernelyg didelė našta. Galbūt mes perdėtai reaguodavome arba nekreipdavome dėmesio į gyvenimo įvykius. Emocinis nepastovumas – vienas iš akivaizdžiausių dalykų, pagal kuriuos atpažįstame asmeninį nevaldomumą.

• Ką man reiškia nevaldomumas?
• Ar aš kada nors buvau suimtas ar turėjau teisinių nemalonumų dėl savo priklausomybės?
• Ar aš dariau ką nors tokio, dėl ko būčiau suimtas, jeigu būčiau sučiuptas? Ką tokio?
• Kokių problemų aš turėjau darbe ar mokykloje dėl savo priklausomybės?
• Kokių problemų aš turėjau šeimoje dėl savo priklausomybės?
• Kokių problemų aš turėjau su savo draugais dėl savo priklausomybės?
• Ar aš siekiu, kad būtų taip, kaip aš sakau? Kokį poveikį turi šis primygtinumas mano santykiams?
• Ar man rūpi kitų poreikiai? Kokį poveikį turi mano dėmesio stoka mano santykiams?
• Ar aš prisiimu atsakomybę už savo gyvenimą ir savo veiksmus? Ar aš pajėgus atlikti savo kasdienes pareigas nejausdamas apkrovos? Kaip tai paveikė mano gyvenimą?
• Ar aš sugniūžtu tuomet, kai kas nors vyksta ne pagal planą? Kaip tai atsiliepė mano gyvenimui?
• Ar kiekvieną sunkumą aš priimu kaip asmeninį įžeidimą? Kaip tai atsiliepė mano gyvenimui?
• Ar man būdinga krizinė galvosena, kai į kiekvieną situaciją atsakoma panika? Kaip tai paveikė mano gyvenimą?
• Ar aš nekreipiu dėmesio į požymius, rodančius, kad kažkas yra prastai su sveikata ar vaikais, manydamas, kad viskas susitvarkys savaime? Apibūdink.
• Gresiant realiam pavojui, ar aš buvau abejingas šiam pavojui ar neįgalus apsisaugoti dėl to, kad esu priklausomas? Apibūdink.
• Ar aš pakenkiau kam nors dėl savo priklausomybės? Apibūdink.
• Ar aš prarandu savitvardą arba išreiškiu savo jausmus būdais, kurie žemina mano savigarbą ar orumą? Apibūdink.
• Ar aš vartojau vaistus ar alkoholį, kad pakeisčiau arba nuslopinčiau savo jausmus? Kokius jausmus aš stengiausi pakeisti ar nuslopinti?

Išlygos

Išlygos – tai tokios mūsų programos vietos, kurias mes rezervavome atkryčiui. Jos gali būti paremtos mintimi, jog mes pajėgiame šiek tiek save valdyti, panašiai taip: „Gerai, pripažįstu, jog negaliu kontroliuoti alkoholio vartojimo, tačiau aš ir toliau galiu pardavinėti alkoholį, ar ne?“ Galbūt manome, jog galime likti draugai su žmonėmis, su kuriais kartu vartojome arba iš kurių pirkome alkoholį. Galime manyti, jog kai kurios programos vietos mums netinka. Galime manyti, jog yra tam tikrų dalykų, kurių negalime pakelti būdami „švarūs“ – pavyzdžiui, rimta liga, mylimo žmogaus mirtis — ir planuojame vartoti, jei taip atsitiktų. Galime manyti, kad kuomet pasieksime tam tikrą tikslą, užsidirbsime tam tikrą kiekį pinigų ar turėsime tam tikrą „švaros“ metų stažą, tuomet galėsime kontroliuoti vartojimą. Išlygos paprastai tūno mūsų minčių užkaboriuose, mes net jų neįsisąmoniname kaip reikiant. Labai svarbu atskleisti bet kurias išlygas ir atsisakyti jų  – tiesiog čia, tiesiog dabar.

• Ar aš suvokiu savo ligos mastą?
• Ar aš manau, jog vis dar galiu bendrauti su žmonėmis, kurie turėjo ką nors bendra su mano priklausomybe? Ar aš vis dar galiu lankytis vietose, kuriose vartojau? Ar aš tebemanau, kad verta laikyti alkoholį ar su alkoholiu susijusius reikmenis, kad nuolat „priminčiau sau“ arba tuo bandyčiau savo sveikimą? Jei taip, tai kodėl?
• Ar yra kas nors tokio, ko neišgyvenčiau būdamas „švarus“, koks nors įvykis, kuris būtų toks skausmingas, kad aš turėčiau pavartoti, kad išgyvenčiau skausmą?
• Ar aš manau, jog po tam tikro „švaros“ laikotarpio ar pasikeitus gyvenimo aplinkybėms aš galėsiu kontroliuoti alkoholio vartojimą?
• Kokių išlygų aš vis dar turiu sau?

Pasidavimas

Tarp rezignacijos ir pasidavimo yra didžiulis skirtumas. Rezignacija – mūsų jausmai, kai suvokiame, jog esami priklausomi, tačiau sveikimas mums nėra išeitis. Daugelis iš mūsų taip jautėsi prieš ateidami į Anoniminius Alkoholikus. Galbūt mes manėme, kad būti priklausomaisiais, gyventi ir mirti priklausomaisiais yra mūsų likimas. Iš kitos pusės, pasidavimas yra tai, kas atsitinka tuomet, kai mes priimame Pirmąjį žingsnį kaip teisingą mums ir sutinkame, kad sveikimas yra išeitis. Mes nenorime, kad mūsų gyvenimas būtų toks, koks jis buvo anksčiau. Mes nenorime patirti tų jausmų, kuriuos esame patyrę anksčiau.

• Kas mane baugina pasidavimo sąvokoje, jei baugina?
• Kas įtikina mane, jog aš negaliu toliau sėkmingai vartoti?
• Ar aš priimu teiginį, jog niekuomet negalėsiu kontroliuoti vartojimo, net po ilgo nevartojimo periodo?
• Ar aš galiu pradėti sveikti visiškai nepasidavęs?
• Koks būtų mano gyvenimas, jei aš visiškai pasiduočiau?
• Ar aš galiu sveikti toliau, ne visiškai pasidavęs?

Dvasiniai principai

Žengdami Pirmąjį žingsnį mes susitelksime ties sąžiningumu, išankstinių nuostatų neturėjimu, pasiryžimu, nuolankumu ir susitaikymu. Pirmojo žingsnio sąžiningumo principo taikymas prasideda tuomet, kai mes pripažįstame tiesą apie savo priklausomybę, ir stengiamės išlikti sąžiningi kasdien. Kai mes sakome „Aš esu priklausomas“ susirinkime, gali būti, jog tai -pirmas sąžiningai pasakytas dalykas per ilgą laiko tarpą. Mes pradedame pamažu galėti būti sąžiningi su savimi, o tuo pačiu ir su kitais žmonėmis.

• Ar pasidalijau mintimis su savo globėju ar pasikalbėjau su kuo nors kitu tuomet, kai galvojau apie vartojimą ar kokį kitą su priklausomybe susijusį veiksmą?
• Ar aš suvokiu visą tikrovę apie savo ligą, nepaisant to, kiek seniai aš esu laisvas nuo aktyvios priklausomybės?
• Ar aš pastebėjau, kad dabar man nereikia slėpti savo priklausomybės ir meluoti, kaip dariau anksčiau? Ar man patinka su tuo susijusi laisvė? Kokiais būdais aš ėmiaus būti sąžiningas sveikdamas?

Išankstinių nuostatų nebuvimo principo taikymas Pirmajame žingsnyje daugiausiai susijęs su pasirengimu patikėti, jog gali būti kitas kelias gyventi, ir pasiryžimu išbandyti šį kelią. Visai nesvarbu, kad mes neįsivaizduojame visų šio kelio detalių arba kad jis pasirodys visai ne toks, koki įsivaizdavome; svarbiausia, kad mes neribojame savęs ir savo mąstymo. Kartais galbūt mes girdime AA narius sakant beprotiškus dalykus, tokius kaip „pasiduoti, kad laimėtume“ arba siūlant melstis už tuos, kurie mus nuskriaudė. Mes parodome išankstinių nuostatų neturėjimą tuomet, kai mes neatmetame šių dalykų jų nepabandę.

• Ką aš girdėjau sveikdamas tokio, kuo man sunku buvo patikėti?Ar aš prašiau savo globėjo ar žmogaus, kuris tai pasakė, paaiškinti tai man?
• Kokiais būdais aš taikau išankstinių nuostatų nebuvimo principą?

Pasiryžimo principas, kuris sudaro Pirmąjį žingsnį, gali būti taikomas daugeliu būdų. Kai mes  pradedame mąstyti apie sveikimą, daugelis iš mūsų iš tikrųjų netiki, jog tai mums yra įmanoma arba tiesiog nesupranta, kaip tai įvyks, tačiau nepaisant to, mes žengiame Pirmąjį žingsnį – ir tai yra pirmasis mūsų ryžto išbandymas. Bet kurie veiksmai, kurie padeda sveikti, rodo mūsų pasiryžimą: ankstyvas atėjimas į susirinkimus, užsibuvimas juose, parama rengiant susirinkimus, kitų AA narių telefonų numerių žinojimas ir skambučiai jiems.

• Ar aš pasiryžęs vadovautis mano globėjo nurodymais?
• Ar aš pasiryžęs lankytis susirinkimuose nuolat?
• Ar aš pasiryžęs visas pastangas skirti sveikimui? Kokiais būdais?

Nuolankumo principas – toks svarbus Pirmajame žingsnyje – labiausiai pasireiškia mūsų pasidavime. Nuolankumas pasireiškia tuomet, kai pripažįstama tai, kas mes iš tiesų esame – nei blogesni, nei geresni nei buvome tuomet, kai vartojome. Tiesiog žmonės.

• Ar aš manau, kad aš esu išgama, kuris apnuodijo visą pasaulį su savo priklausomybe? Ar aš manau, kad mano priklausomybė absoliučiai nereikšminga didesnei mane supančiai visuomenės daliai?     O gal tikiu kažkuo tarpiniu?
• Ar aš jaučiu, kad esu svarbus savo šeimos ir draugų rate? Visuomenėje apskritai? Koks tai jausmas?
• Kaip aš taikau nuolankumo principą konkrečiai dirbdamas su Pirmuoju žingsniu?

Taikydami susitaikymo principą, turime atlikti daugiau nei vien pripažinti, jog esame priklausomi. Kai mes susitaikome su savo priklausomybe, mes pajaučiame gilų vidinį pokytį, kurį pabrėžia kylantis vilties jausmas. Mes taip pat pajuntame ramybę. Mes susitaikome su savo priklausomybe, sveikimu, ir tuo, kokią reikšmę šie du dalykai turės mūsų gyvenime. Mes nesibaiminame susirinkimų, susitikimų su globėju, darbo su Žingsniais. Vietoj to mes pradedame vertinti sveikimą kaip vertingą dovaną, o su juo susijęs darbas nekelia daugiau rūpesčių nei paprasti kasdieniai darbai.

• Ar aš susitaikiau su faktu, jog esu priklausomas?
• Ar aš susitaikiau su dalykais, kuriais turiu vadovautis, kad išlikčiau „švarus“?
• Kodėl susitaikymas su mano liga būtinas, kad aš sveikčiau toliau?

Einant toliau

Prieš žengdami Antrąjį žingsnį, mes galbūt svarstysime, ar mes pakankamai gerai atlikome Pirmąjį žingsnį. Ar mes esame tikri, jog laikas eiti toliau? Ar mes užtrukome tiek pat laiko, kiek galbūt praleido kiti ties šiuo Žingsniu? Ar mes iš tikro suvokėme šio žingsnio esmę? Daugelis iš mūsų pripažino esant naudinga parašyti apie tai, kaip supratome kiekvieną žingsnį, prieš žengdami naują.

• Iš ko aš suprantu, jog metas eiti toliau?
• Kaip aš suprantu Pirmąjį žingsnį?
• Kaip ankstesnės žinios ir patirtis paveikė mano darbą Pirmajame žingsnyje?

Mes pasiekėme tą vietą, iš kurios matome savo ankstesniojo gyveninio rezultatus ir susitaikome, jog metas rinktis naują kelią, tačiau galbūt mes dar nematome kiek daug galimybių yra gyvenime sveikstant. Galbūt šiuo metu atrodys, jog pakanka vien laisvės nuo aktyvios priklausomybės, tačiau greitai mes patirsime, jog tuštuma, kurią mes užpildydavome alkoholiu ar elgesiu, kurį sukeldavo prievartinis noras ir įkyrios mintys, prašosi būti užpildyta. Darbas su kitais žingsniais užpildys šią tuštumą. Toliau mūsų kelionėje į sveikimą – Antrasis žingsnis.