XII ŽINGSNIS


„Šių žingsnių dėka dvasiškai pabudę, mes stengėmės perduoti tą žinią kitiems alkoholikams ir visada gyventi pagal šias nuostatas „.

Gyvenimo džiaugsmas yra Dvyliktojo žingsnio esmė, o veikla – jo devizas. Čia kreipiamės į savo nelaimės draugus, alkoholikus, kurie dar kenčia. Tuo pačiu mes pajuntame, ką reiškia duoti nelaukiant atlyginimo. Mes pradedame gyventi pagal Dvylikos žingsnių programą, o tai suteikia mums ir mūsų artimiesiems emocinį blaivumą. Dvyliktojo žingsnio esmė – meilė, kuriai negalima taikyti kainos sąvokos.

Paskutinis žingsnis byloja mums, kad, įvykdę visų žingsnių programą, mes pasijusime atsibudę dvasiškai. Dvasinio atsibudimo apibrėžimų turbūt yra tiek, kiek yra žmonių jį patyrusių. Tačiau aišku, kad tikrajame apibrėžime bus tai, kas vienija visus apibrėžimus. Ir tai nesunku pastebėti. Kai vyras ar moteris patiria dvasinį pabudimą tai svarbiausia, kad po to jie gali veikti, jausti ir tikėti taip, kaip anksčiau – pasikliaudami vien savo jėgomis ir neturėdami pagalbos iš aukščiau, – negalėjo. Žmogus pasijunta kaip apdovanotas nauja sąmonės būsena ir nauju gyvenimu. Jis eina šiuo keliu žinodamas kur ir suprasdamas, kad gyvenimas nėra aklavietė, ir jo nereikia nei tempti, nei suvaldyti. Žmogus pasikeitė tikrąja to žodžio prasme,. jis gali semtis jėgų iš šaltinio, kurio anksčiau nepripažindavo. Jis suvokia, kad įgijo tiek sąžinės, pakantumo, nesavanaudiškumo, sielos ramybės ir meilės, kiek nesitikėjo. Visa tai jis gavo veltui, tačiau kita vertus, jis supranta, kad bent jau iš dalies pats to siekė.

Kad būtume pasiruošę priimti šią dovaną – turime įvykdyti Dvylikos žingsnių programą.

O ką galėtume pasakyti apie Dvyliktąjį žingsnį? Jis išlaisvina nuostabią energiją ir skatina mus veikti, skleisti savo patirtį kitiems kenčiantiems alkoholikams. Toji energija, gauta iš Dvylikos žingsnių, pakeičia visą mūsų veiklą turi įtakos visiems mūsų reikalams, ir tai yra atpildas – nuostabi Anoniminių Alkoholikų realybė.

Net ką tik apsireiškę AA naujokėliai pajunta nepaaiškinamą malonumą kai jie padeda kitiems alkoholikams, kurie yra aklesni už juos. Jie mokosi duoti, nereikalaudami jokio atlyginimo iš kenčiančio alkoholiko, net ir meilės sau. Pasirodo, kad toks pasiaukojimas pats savaime yra atpildas, nesvarbu, ar mes realiai padėjome kitam alkoholikui, ar ne. Tas, kuris stengiasi padėti savo nelaimės draugui galbūt pats dar turi daugybę trūkumų, bet jis pajunta, kad, Dievui padedant, padarė pradžią ir suvokia, kad artėja prie naujų paslapčių, džiaugsmo ir išgyvenimų, apie kuriuos net nesvajojo.

Beveik visi AA nariai tvirtina, kad niekas nesuteikia didesnio pasitenkinimo ir džiaugsmo negu praktinė veikla Dvyliktajame žingsnyje. Pažvelkite į nustebusias ir džiaugsmingas vyrų bei moterų akis, kai jie eina iš tamsos į šviesą, kai jie vėl pajunta gyvenimo tikslą ir prasmę, kai jie sugrįžta į šeimą. Pažvelkite, kaip atstumtas alkoholikas vėl tampa pilnateisis savo draugų būryje, o svarbiausia, pažvelkime, kaip dvasiškai bunda šie žmonės, kad įsileistų į savo širdį mylintį Dievą. Visa tai mes įgyjame, kai perteikiame savo gyvenimiškąją patirtį kitiems alkoholikams.

Ir tai dar ne viskas, ką mes turime padaryti pagal paskutinio žingsnio programą. Mes dalyvaujame AA susirinkimuose ir atidžiai klausomės ne tik dėl to, kad patys gautume, bet taip pat, kad padrąsintume ir palaikytume kitus savo buvimu, nes jiems tai labai svarbu. Kai ateina mūsų eilė kalbėti, mes aiškiname AA bendrijos idėjas. Nesvarbu, ar klausytojų daug, ar tik vienas žmogus, mums tai reikšmingas paskutinio žingsnio darbas. Yra daug veiklos būdų, kurie tinka nemokantiems kalbėti susirinkimuose arba dėl savo atitinkamos padėties negalintiems betarpiškai dirbti „vienas su vienu“ su kitu alkoholiku. Labai reikšmingas, nors ir ne toks efektyvus galėtų būti kavos gėrimas po susirinkimo, kai daugelis skeptiškai nusiteikusių naujokėlių įgyja daugiau pasitikėjimo, pajunta komfortą dalyvaudami neoficialiuose pokalbiuose ir juokaudami. Tai ir būtų darbas pagal Dvyliktąjį žingsnį pačia geriausia šio žodžio prasme. „Veltui gavote, veltui ir atiduokite kitiems“, – tai Dvyliktojo žingsnio šios dalies esmė.

Kai kam dažnai atrodo, jog jo veikla šiame Dvyliktame žingsnyje nevisiškai atitinka reikalavimus. Daugelis nusimena, bet vėliau paaiškėja, kad tai tėra pakopos, kurios veda į sėkmę. Pavyzdžiui, mes nusiteikiame, kad būtina grąžinti į blaivybę kokį nors žmogų, ir po kelių mėnesių stropaus darbo paaiškėja, kad ypatingų rezultatų nėra. Ir taip, deja, gali atsitikti ne vieną kartą, mes nusimename ir imame abejoti savo sugebėjimais perduoti AA žinią. Gali būti ir priešingai – sėkmė apsvaigina mus. Pamažu gimsta pagunda pernelyg vadovauti naujokėliams. Galbūt mums kils noras patarinėti jiems tokius dalykus, kurių mes patys neišmanome, tokius, į kuriuos iš viso kištis nevalia. Tuomet mes jaučiame nuoskaudą ir sumišimą, kad mūsų patarimų neklauso, o jeigu klauso, tai sukeliame dar didesnę painiavą. Bet ir vėl, nuoširdžiai vykdydami Dvyliktąjį žingsnį, mes perduodame patirtį ir patraukiame prie savęs daugybę alkoholikų, o jie, rodydami pasitikėjimą, išrenka mus grupės vadovais. Čia vėl gresia pagunda perspausti vadovaujant, o tai gali sukelti pasipriešinimą ir turėti pasekmių, kurias nelengva išgyventi.

Bet, laikui bėgant, mes aiškiai suprantame, kad tai yra tik brendimo kančios, kurios duoda teigiamą rezultatą, jeigu mes atkakliai ieškosime atsakymo AA programoje.

Dabar susiduriame su svarbiausiu klausimu. O kaipgi laikytis šių principų mūsų kasdieninėje veikloje?

Apie tai labai rimtai pastudijuokite knygoje „Dvylika Žingsnių ir Dvylika Tradicijų“ psl. 109-123.