XI ŽINGSNIS


„Malda ir meditacija siekėme stiprinti sąmoningą ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame, melsdami vien sugebėjimo pažinti Jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti.“

Malda ir meditacija – pagrindinės priemonės mūsų sąmoningam ryšiui su Dievu.

Mes, AA nariai, esame aktyvūs žmonės, nes džiaugiamės, kai išsprendžiame gyvenimo uždavinius, ko gero, pirmą kartą savo gyvenime ir stengiamės padėti kitiems alkoholikams, su kuriais susitinkame. Taigi nenuostabu, kad mes dažnai abejingai žiūrime į maldą ir meditaciją, manydami, jog tai nėra būtina. Žinoma, mes prisipažįstame, kad ypatingomis aplinkybėmis tai galėtų padėti, bet iš pradžių daugelis žiūri į tai, kaip į kažkokį mistišką dvasiškių amatą, iš kurio mes negalime turėti tiesioginės naudos. O kai kurie išvis netikime nei meditacija, nei malda.

Kai kuriems naujokams ir buvusiems agnostikams, kuriems „Aukščiausioji jėga“ vis dar tebėra AA grupė, teiginiai apie maldos galią atrodo neįtikėtini arba visai nepriimtini, nepaisant visų logiškų įrodymų, daugelio žmonių patirties. Juos gali suprasti ir užjausti tie, kurie patys panašiai manė. Mes gerai prisimenam, kad mintis nusilenkti kokiam nors Dievui vertė mus giliai viduje maištauti. Daugumas iš mūsų labai logiškai „įrodinėdavome“, kad Dievo nėra, kad nėra jokių įrodymų kad yra Dievas, kuris pažįsta ir rūpinasi žmonėmis. Mums patikdavo AA draugija ir mes iš karto pripažindavom, jog AA daro stebuklus. Bet mes atkakliai vengėme meditacijos ir maldos, kaip tas mokslininkas, kuris griežtai atsisako atlikti bandymus, bijodamas, kad jis įrodys, jog jo numylėta teorija neteisinga. Paskui mes vis dėlto ryždavomės eksperimentui, ir kai gavome netikėtų rezultatų, mes patirdavome naujus pojūčius; faktiškai mes įsitikindavome ir pajusdavome maldos ir meditacijos vertę. Gerai sakoma: „Iš maldos paprastai šaiposi tie žmonės, kurie patys niekada nebandė melstis“.

Tie iš mūsų, kurie reguliariai meldžiasi, negalėtų gyventi be maldos, kaip be oro, maisto ar saulės  šviesos.  Dėl  vienos  ir tos  pačios priežasties. Kai mes atsisakome oro, šviesos ar maisto – mūsų kūnas kenčia. Lygiai taip pat, kai atsisakome maldos ir meditacijos, mūsų protas, jausmai ir intuicija netenka gyvybiškai reikalingos paramos. Kaip kūnas negali vykdyti savo funkcijų be maisto, taip ir siela nusilpsta be maldos. Mums reikia Dievo buvimo šviesos, Jo galios ir Jo gerumo. AA veiklos faktai nepaprastai aiškiai patvirtina šią mažą tiesą.

Taigi, kaip medituoti?

Per amžius sukaupta didžiulė maldų ir meditacijos patirtis. Bibliotekos ir šventyklos sukaupė lobius, prieinamus visiems ieškantiems. Mes tikimės, kad visi tikintieji AA nariai, jeigu jų religija pripažįsta meditaciją, su nauja viltimi imsis šios praktikos. Bet kaip kiti, ne tokie laimingi, kurie nežino, nuo ko pradėti?

Galime pradėti, pavyzdžiui, taip. Pirmiausia susiraskite gerą maldą. Toli ieškoti nereikės, visų religijų didieji vyrai ir moterys paliko mums daug medžiagos. Paimkime vieną jau tapusią klasikine. Jos autorius jau keli šimtmečiai laikomas šventuoju. Nebijokime ir nebūkime priešiški, nes jos autorius, nors ir nebuvo alkoholikas, kaip mes, patyrė kančias, panašias į mūsų. Išgyvenęs baisias kančias, jis išsakė maldoje viską, ką jam pavyko suprasti ir pajausti, ir kokiu žmogumi jis būtų norėjęs tapti: „Viešpatie, padaryk taip, kad aš būčiau Tavo taikos ir ramybės pasiuntinys, kad neščiau meilę ten, kur gyvuoja neapykanta; atlaidumą ten, kur vyrauja blogis; vienybę ten, kur yra nesantaika; tikėjimą ten, kur tebėra abejonės; tiesą ten, kur viešpatauja melas; viltį ten, kur yra nusivylimas; džiaugsmą ten, kur yra liūdesys; šviesą ten, kur yra tamsa. Viešpatie, padaryk, kad nebūčiau guodžiamas, bet guosčiau kitus; kad suprasčiau, o ne tikėčiausi supratimo; kad mylėčiau, o ne būčiau mylimas. Nes tik atiduodami, patys gauname. Kitiems atleisdami, gauname atleidimą. Mirdami gimstame Amžinam gyvenimui. Amen.“

Atsipalaiduokime lyg saulėtame pajūryje ir giliai įkvėpkime tą dvasinę atmosferą, kurią sukuria malda. Telydi mus noras dalyvauti maldoje ir jausti, kaip stiprėjame ir keliamės dėka dvasinės jėgos, grožio ir meilės, slypinčių šiuose stebuklinguose žodžiuose. O dabar tarsi pažvelkime į jūrą ir pamąstykime, kokia paslaptis ten glūdi, paskui nukreipkime akis į tolimą horizontą, kur mėginsime ieškoti dar nežinomų stebuklų.

Kai tokiais paprastais vaizdais pasiekėme dvasinės būsenos, kuri leidžia kūrybiškai veikti mūsų vaizduotei, galime tęsti meditaciją. Turėtume apgalvoti savo esamą būseną ir pamėginti įsivaizduoti, kas gi įvyktų, jeigu mes sugebėtume priartėti prie idealo. Meditacija – tai kelionė į nežinomybę, kurią kiekvienas atliekame savaip. Bet tikslas visuomet vienas: tobulinti mūsų sąmoningą ryšį su Dievu, kad pajustume Jo malonę, išmintį ir meilę. Ir negalima pamiršti, kad meditacija yra praktinė veikla. Pirmiausia ji suteikia mums dvasios pusiausvyrą. Per ją mes stipriname savo ryšį su Dievu, kaip mes Jį suprantame.

Kas gi yra malda? Malda – tai širdies ir proto polėkis į Dievą ir šia prasme ji apima ir meditaciją. Kaip reikia melstis? Kaip susijusios malda ir meditacija? Malda, kaip paprastai suprantame, kreipiamės į Dievą prašydami. Pajutę ryšį su Dievu, mes prašome tų dalykų, kurių mums ir kitiems žmonėms būtinai reikia. Ir mums atrodo, jog visa, ko mums reikia, nusakyta toje Vienuoliktojo žingsnio dalyje, kur kalbama „…pažinti Jo valią mums ir stiprybės ją vykdyti“. Šis prašymas tinka visada.

Rytais galvojame apie ateinančią dieną. Gal mes mąstome apie darbus, kuriuos turėsime atlikti, apie galimybę padaryti ką nors gero ir naudingo žmonėms, o gal apie ypatingas problemas, kurių gali atsirasti. Galbūt šiandieną iškils rimtų neišspręstų vakarykščių problemų. Pirmiausia mes stengsimės prašyti Jo padėti kaip reikiant išspręsti konkrečias problemas ir suteikti jėgų pagelbėti kitiems žmonėms, nes mes jau nusprendėme, kad jiems reikia mūsų pagalbos. Šiuo atveju mes turime atidžiai apsvarstyti kiekvieną prašymą, kad suprastume jo tikrąją vertę. Net ir prašydami ko nors konkretaus, turime pridurti: „Jeigu tavo tokia valia“. Paprastai mes prašome Dievo, kad jis padėtų mums gerai suprasti Jo valią ir, kad suteiktų jėgų ją vykdyti.

Dieną, kai iškyla sudėtingų situacijų ir mums reikia apsispręsti, mes darome pertrauką ir vėl kreipiamės į Jį su paprastu prašymu „Tebūnie Tavo valia, o ne mano“. Jeigu tuo metu būname labai susijaudinę, tai, kad galėtume geriau kontroliuoti savo emocijas, mintyse sukalbėkime kokią nors maldą ar frazę, kurią įsiminėme iš anksčiau. Kartodami ją vėl ir vėl, galime išsivaduoti nuo smaugiančio mus pykčio, baimės, nevilties ar nesupratimo ir grįžti prie patikimiausios pagalbos šaltinio – ieškoti Dievo valios, o ne savosios. Tokiais kritiškais gyvenimo momentais prisimindami, kad „… geriau guosti, o ne būti guodžiamam, geriau suprasti, o ne būti suprastam, mylėti, o ne būti mylimam“, veiksime Vienuoliktojo žingsnio dvasia.

Tapę AA nariais, mes suprantame, kad malda duoda gerų rezultatų. Jie pasiekiami išmanymo ir patirties dėka. Visi, kurie atkakliai meldėsi, pajuto stiprybę, kurios anksčiau neturėjo. Jie tapo išmintingesni, negu buvo. Jie patyrė dvasios ramybę, kurią išsaugojo susidūrę su gyvenimo sunkumais.

Mes supratome, jog mūsų gyvenimui Dievas vadovauja tiek kiek mes nustojame reikalauti iš Jo, kad Jis veiktų pagal mūsų norus ir pagal mūsų sąlygas. Kiekvienas AA senbuvis gali paliudyti, kad reikalai stebuklingai pakrypo gerojon pusėn tada, kai jam pavyko patobulinti savo sąmoningą ryšį su Dievu. Jis dar galėtų pridėti, kad visos nelaimės ir kančios, kai Dievo ranka atrodo per sunki ar net neteisinga, suteikia naujų gyvenimo pamokų ir vyriškumo rezervų ir neišvengiamai įtikina, kad „nežinomi Viešpaties keliai ir jo stebuklai“.