VII ŽINGSNIS


„Nuolankiai Jo prašėme tuos trūkumus pašalinti“

Kadangi šis žingsnis ypač siejasi su nuolankumu, verta sustoti ir pamąstyti, kas tai yra nuolankumas ir ką jis mums duoda.

Stengtis įgyti daugiau nuolankumo yra pagrindinis kiekvieno iš dvylikos AA žingsnių principas. Nė vienas alkoholikas negali išlikti blaivus, jeigu nėra atitinkamai nuolankus. Beveik visi AA nariai įsitikino, jog neturėdami šiek tiek daugiau šios brangios savybės, nei reikia kad palaikytų blaivybę, jie niekada nebus tikrai laimingi. Be nuolankumo jie negalės siekti jokio kilnesnio tikslo, o sunkiausiais gyvenimo momentais neturės tikėjimo, kuris padėtų atsilaikyti.

Nuolankumas – nei žodis, nei idealas -nėra mėgstamas šiuolaikiniame pasaulyje. Ne tik idėja dažnai yra iškreipiama, bet ir pats žodis dažnai kelia neapykantą. Dauguma žmonių apskritai neturėjo net menkiausio supratimo apie nuolankumą kaip gyvenimo būdą. Daugybė pokalbių, kuriuos mums tenka kasdien girdėti ir didesnė dalis literatūros, kurią skaitome, iškelia išdidumą, kaip vieną didžiausių žmogaus privalumų.

Pakeisti senas pažiūras naujomis buvo neįtikėtinai skausmingas procesas. Tik nuolatinis nusižeminimas privertė mus kai ką suprasti apie nuolankumą. Tik nuėję ilgą kelią, kuriame patyrėme nuolatinius pralaimėjimus, pažeminimą ir visišką pasitikėjimo savimi žlugimą, mes pradėjome suvokti nuolankumą kaip šį tą daugiau nei beviltišką nusižeminimą. Kiekvienam AA naujokui aiškinama, bet ir jis pats, pagaliau, supranta, kad jo nuolankus bejėgiškumo prieš alkoholį pripažinimas yra pirmasis žingsnis į laisvę iš paralyžuojančių gniaužtų.

Šitaip nuolankumą mes suvokiam kaip būtinybę. Bet tai tik pradžia.

Kad visiškai išsivaduotume nuo bjaurėjimosi nuolankumo idėja, suprastume nuolankumą kaip kelią į tikrąją žmogaus dvasios laisvę, kad pasiryžtume siekti nuolankumo kaip savaimingos vertybės – visa tai pareikalaus iš mūsų daug laiko. Gyvenimas, pagrįstas   egoizmu,   negali   būti   tuojau   pat pakeistas. Iš pradžių kiekviename žingsnyje norėsime maištauti.

Kai pagaliau neslėpdami prisipažįstam, kad esame bejėgiai prieš alkoholį, mes galime pajusti didžiulį palengvėjimą ir pasakyti: „Ačiū Dievui, baigta! Aš niekada daugiau to nepatirsiu“. Paskui sužinom ir būname nustebinti, kad tai tik pirmasis žingsnis mūsų naujame kelyje. Vien iš būtinumo mes labai nenoromis aiškinamės tas mūsų būdo ydas, dėl kurių tapome alkoholikais ir su kuriomis reikia kovoti, kad vėl nepradėtume gerti. Mes norėsime atsikratyti kai kurių ydų, bet kartais tai gali pasirodyti neįmanoma, todėl mes pabandysime išsisukti. Mes atkakliai saugosime kai kuriuos savo trūkumus, taip pat pražūtingus mūsų gerovei, kadangi jie vis dar teikia mums malonumo. Kaipgi sutelkti ryžtą ir norą atsikratyti šių neįveikiamų protrūkių ir aistrų?

Ir čia mums tenka vadovautis išvada, kurią padarėme iš daugelio AA narių patirties: mes privalome sukaupti visą valią šiam žingsniui arba kristi kelyje. Šiame mūsų gydymo etape mes elgiamės teisingai tiktai stipriai spaudžiami ir per prievartą. Mums tenka rinktis: arba kančia dėl mūsų mėginimų veikti, arba neišvengiama bausmė už atsisakymą veikti pagal programą. Labai nenoromis žengiame pirmuosius žingsnius, bet vis dėlto žengiame. Kol kas mes nelaikome nuolankumo mūsų laukta gerove, bet jo svarbą pripažįstame, kad išgyventume. Tačiau mūsų požiūris į nuolankumą įgavo platesnę prasmę, kai mes pripažinome kai kurias savo ydas, aptarėme jas su kitu žmogumi ir panorome jų atsikratyti. Tuo metu mes tikriausiai jau būsime atsikratę kai kurių baisiausių savo silpnybių. Kartais mes jau patiriame malonumą, panašų į tikrą sielos ramybę. Tiems, kurie iki šiol buvo sudirgę ir jautė depresiją bei nerimą, kitaip tariant, visiems mums patirta ramybė yra neįkainojama dovana. Iš tiesų atsirado kažkas naujo. Nuolankumas, kuris anksčiau mums atrodė per prievartą grūdama prasta košė, dabar pamažu tampa stiprinančiu ir nešančiu sielos ramybę.

Šitaip pakitęs nuolankumo supratimas iš esmės yra revoliucinių permainų mūsų pasaulėžiūroje pradžia. Mes pajuntame didžiules vertybes, kurias neša skausmingos pastangos sumažinti savo egoizmą.

Kai mums paaiškėdavo nuolankumo prasmė, mes, tiek tikintieji, tiek netikintys, iš esmės pakeisdavome savo požiūrį į Dievą. Mes pagaliau supratome, kad ne tik“* kritišku atveju turime pasikliauti Aukščiausiąja Jėga. Mes liovėmės manyti, kad gyvename savarankiškai, o Dievas tik retkarčiais padeda mums. Tie, kurie buvo tikintieji, suprato tokių minčių ribotumą. Atsisakydami kiekvienu atveju pirmiausia kreiptis į Jį mes patys save nuo Jo atribojome. Dabar žodžiai: „Aš pats vienas esu niekas, Dangaus Tėvas viską lemia“, – įgijo prasmę ir teikė vilties.

Mes supratome, kad nebūtina mūsų mušti lazda, kad išmoktume nuolankumo. Mes galime savarankiškai siekti nuolankumo, kaip, kad anksčiau stengėmės išvengti kančios. Mūsų gyvenime buvo ypač didelis posūkis, kai nuolankumą ėmėme laikyti pageidautinu, o ne per prievartą primestu. Ir tuomet mes galutinai supratome Septintojo žingsnio prasmę: „Nuolankiai Jo prašėme pašalinti mūsų būdo trūkumus“.

Pradėdami vykdyti Septintąjį žingsnį, turime ir vėl paklausti savęs, koks mūsų tikrasis tikslas. Kiekvienas nori gyventi taikoje su savimi ir su kitais. Norėtume būti užtikrinti, kad Dievo malonė mums gali suteikti tai, ko mes patys negalime. Mes pamatėme, kad mūsų ydos, pagrįstos trumparegiškais ar nevertais troškimais, trukdo siekti savo tikslo. Mes supratome, kad kėlėme neprotingus reikalavimus sau, kietiems ir Dievui.

Pagrindinė mūsų ydų priežastis buvo egoistinė baimė; baimė prarasti tai, ką jau turime, baimė negauti to, ko norime. Gyvendami su neišsipildžiusiomis svajonėmis, mes nuolat jutome nerimą ir nepasitenkinimą. Neturėjome ramybės, kol nesuradome priemonių savo pretenzijoms sumažinti. Tikimės, kad skirtumo tarp pretenzijos ir prašymo nereikia aiškinti.

Taigi Septintasis žingsnis leidžia mums pakeisti savo gyvenimo poziciją, pasirinkti palydovu nuolankumą ir, peržengus savojo „aš“ ribas, eiti pasitikti Dievo. Svarbiausia čia -nuolankumas. Šis žingsnis moko, kad turime sąmoningai siekti nuolankumo išsivaduoti nuo kitų savo trūkumų taip pat ryžtingai, kaip ryžtingai pripažinome savo bejėgiškumą prieš alkoholį ir patikėjome, kad tik Jėga, galingesnė už mus gali grąžinti mums sveiką mąstymą. Jeigu mes įgijome pakankamai nuolankumo, kad pajustume išsivadavimo iš grėsmingos mūsų gyvenimui aistros malonumą, tai yra vilties, kad mus taip pat lydės sėkmė, kai spręsime kitas problemas.