VI ŽINGSNIS


„Galutinai pasirengėme, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus“

„Tai žingsnis, kuriame išsiskiria vyrai iš berniukų“. Taip mano visų mūsų mylimas dvasiškis, vienas iš geriausių AA draugų. Jis tvirtina, kad bet kuris žmogus, kuriam pakanka noro ir sąžiningumo, kad daugybę kartų imtųsi Šeštojo žingsnio, nedarydamas sau jokių nuolaidų, jau yra toli nuėjęs dvasinio tobulėjimo keliu, todėl turi teisę vadintis vyru, nuoširdžiai siekiančiu būti panašiam į savo Kūrėją.

Žinoma, į dažnai iškylantį klausimą, ar Dievas gali ir ar norės tam tikromis aplinkybėmis pašalinti žmogaus būdo trūkumus, beveik kiekvienas AA narys tuoj pat atsakys teigiamai. Jam tai nėra tik teorijos klausimas; tai vienas svarbiausių jo gyvenimo faktų. Jis galėtų pateikti tokio atsakymo įrodymų, papasakodamas, tarkim, tokią istoriją: „Be abejo aš buvau nugalėtas ir visiškai sutriuškintas. Savo valia aš negalėjau atsispirti alkoholiui. Aplinkos pakeitimas, nuoširdžiausios šeimos, draugų, gydytojų ir dvasiškių pastangos – niekas negelbėjo kovoje su alkoholizmu. Aš niekaip negalėjau mesti gėręs ir joks žmogus negalėjo man padėti. Bet kai aš pasiryžau „išsišluoti savo namus“ ir kreipiausi į Aukščiausiąją Jėgą, į Dievą, kaip aš Jį supratau, kad man padėtų tapti laisvam, mano troškimas gerti išnyko. Aš išsivadavau nuo jo.“

Kadangi mums pavyko išsivaduoti nuo alkoholizmo, kodėl gi negalėtume taip pat atsikratyti ir kitų mūsų gyvenimo sunkumų arba kitų mūsų būdo trūkumų. Tai viena mūsų būties mįslių, į kurią atsakymą težino Dievas. Tačiau dalį atsakymo ir mes žinome.

Kai vyrai ir moterys vartoja tiek alkoholio, kad griauna savo gyvenimą, jie elgiasi tiesiog antgamtiškai. Nepaisydami savisaugos instinktų, jie stengiasi save sunaikinti. Jie kovoja prieš stipriausiąjį savo instinktą. Jeigu griaunanti alkoholio jėga priverčia juos būti nuolankius, tai per Dievo malonę jie gali išsigelbėti nuo gėrimo aistros. Ir čia jų galingasis gyvenimo pratęsimo instinktas sutampa su Kūrėjo noru suteikti jiems naują gyvenimą. Nes gamta ir Dievas atmeta savižudybes.

Bet didesnė kitų mūsų gyvenimo problemų dalis yra kitokio pobūdžio. Kiekvienas normalus žmogus nori valgyti, turėti palikuonių, būti naudingu žmonėms. Siekdamas viso to, jis stengiasi išlikti saugus. Tokį jį sutvėrė Dievas. Sutvėrė jį ne tam, kad sunaikintų save alkoholiu. Jis apdovanojo žmogų instinktais, kad padėtų jam išgyventi.

Niekur, bent jau šiame gyvenime, nereikalaujama atsisakyti mūsų instinktyvių potraukių. Kiek mums žinoma, niekur nėra pasakyta, kad Dievas visiškai būtų atėmęs bent iš vieno žmogaus visus jo natūralius polinkius.

Kadangi gimstame turėdami daugybę natūralių troškimų, nieko stebėtino, kad leidžiame kai kuriems jų peržengti savo ribas. Kai jie mus aklai traukia, stumia arba kai mes reikalaujame pasitenkinimo ar malonumų daugiau negu įmanoma, daugiau nei mums priklauso, tuomet prarandame tobulumo, kurį mums suteikė Dievas Žemėje, pusiausvyrą. Tai mūsų gedimo matas arba, jeigu norite, nuodėmių matas.

Dievas, be abejo, atleis mūsų nusidėjimus, jei to prašysime, bet jis niekada nepadarys mūsų nekaltų kaip kūdikiai ir neišsaugos mūsų nekaltybės, jeigu mes patys nesistengsime. Mes patys turime šito siekti. Jam tereikia vieno, kad mes iš visų jėgų stengtumėmės tobulinti savo charakterį ir darytume tai, kaip patys išmanome.

Taigi Šeštuoju žingsniu – „buvome visiškai pasiruošę, kad Dievas pašalintų mūsų būdo trūkumus“ – AA pateikia geriausią gyvenimo poziciją, kurios tenka laikytis, kad imtumėtės veiklos, kuri tęsis visą gyvenimą. Tai nereiškia, jog visi mūsų charakterio trūkumai išnyks, kaip atsitiko su mūsų aistra gerti. Kai kurie galbūt išnyks, tačiau daugelis liks ir mes turėsime kantriai tobulinti savo charakterį. Žodžiai „visiškai pasiruošę“ pabrėžia, kad mes siekiame tobulumo, kaip mes jį suprantame arba kaip išmoksime suprasti ateityje.

Kai kurie, galbūt, prieis išvados, kad jie jau yra pasirengę atsikratyti visų savo ydų. Bet net ir tie žmonės, jeigu jie sudarys savo ne pačių svarbiausių ydų sąrašą, turės pripažinti, kad jie norėtų bent kai kurias ydas pasilikti. Todėl pakankamai aišku, kad tik nedaugelis iš mūsų gali greitai ir lengvai pasiruošti siekti dvasinio ir moralinio tobulumo. Paprastai reikia tokio tobulumo, be kurio mes negalime gyventi, žinoma, priklausomai nuo visų mūsų idėjų, susijusių su tuo negalėjimu gyventi.

Tik Pirmasis žingsnis, kur mes šimtu procentų pripažinom savo bejėgiškumą prieš alkoholį, reikalauja visiško tobulumo (absoliutaus pripažinimo). Kiti vienuolika žingsnių skelbia tobulus idealus. Jie yra tikslas, kurio mes siekiame ir mūsų sėkmės gydymo procese matas. Šia prasme Šeštasis žingsnis vis viena atrodo sunkus, bet įmanomas. Svarbiausia, ką reikia iškarto padaryti, tai pradėti ir nesiliauti dirbti šia kryptimi.

Jeigu mes norime naudodamiesi šio žingsnio principais spręsti ne tik alkoholizmo problemas, reikia iš naujo išanalizuoti savo moralines nuostatas. Turime žvelgti į tobulumą ir pasiruošti žengti ta linkme. Nesvarbu, kad eisime netolygiai, stabčiodami. Vienintelis rūpestis, ar mes pasiruošę?

Peržvelgę tuos savo trūkumus, kurių nenorime atsisakyti, turime atsisakyti griežto vertinimo. Gal kai kuriais atvejais būsime priversti pasakyti: „Aš dar negaliu to atsisakyti…“ – bet mes negalime sakyti: „Šito aš niekada neatsisakysiu!“. O dabar atskleiskime tai, kas mums atrodo kaip pavojingas nutylėjimas. Mes kviečiami būti visiškai pasirengę siekti tobulumo. Be to, pažymima, jog šiokius tokius netolygumus ir stabčiojimą einant į tikslą galima atleisti. Alkoholiko, norinčio pateisinti savo vilkinimą, sąmonėje žodis „stabčiojimas“ gali įgyti ilgo delsimo prasmę. Jis gali pasakyti: „Kaip paprasta! Žinoma, aš sieksiu tobulumo, bet neskubėdamas. Gal būt aš galėsiu atidėti kai kurių savo problemų sprendimą neribotam laikui“. Tai, žinoma, joks sprendimas. Toks savęs apgaudinėjimas tuoj pat sukels daugybę kitų mielų išsisukinėjimų. Be jokios abejonės, mes privalome tuoj pat susikauti su pačiais blogiausiais mūsų būdo bruožais ir stengtis atsikratyti jų kuo skubiau. Kai tik pasakome: „Ne, niekada“, mūsų sąmonė nebepriima Dievo malonės. Atidėliojimas pavojingas, o priešinimasis gali pražudyti. Būtent Šeštajame žingsnyje mes nuo ribotų tikslų pereiname prie Dievo valios vykdymo.