V ŽINGSNIS


„Prisipažinome Dievui, sau ir kitam žmogui visą teisybę apie savo paklydimus „

Visi dvylika žingsnių mažina mūsų „aš“ ir kviečia mus elgtis priešingai nei mes patys norėtume. Savojo „aš“ mažinimo prasme sunkiausias yra Penktasis žingsnis. Bet siekiamai blaivybei ir sielos ramybei šis žingsnis yra pats svarbiausias.

AA patirtis rodo, kad mes negalime gyventi vieni su mus slegiančiomis problemomis ir būdo trūkumais, kurie sukėlė arba pagilino šias problemas. Vykdydami Ketvirtojo žingsnio nurodymus mes tarsi prožektoriumi apšvietėme visą mūsų gyvenimą, aiškiai atskleisdami mūsų praeitį tokią, kokios netgi nenorime prisiminti; mes įsitikinome, kad klaidingas mąstymas ir poelgiai kenkė mums ir kitiems, vadinasi, mes privalome išsivaduoti nuo tų praeities šmėklų. Mes turime su kuo nors apie tai išsikalbėti.

Tačiau mūsų baimė ir nenoras svarstyti šias problemas su kitais yra tokie stiprūs, kad daugelis AA narių iš pradžių mėgina kaip nors apeiti Penktąjį žingsnį. Mes ieškome lengvesnio kelio; dažniausiai paprastai ir neskausmingai prisipažįstame, kad gerdami mes kartais būdavome prasti artistai. Po to gana bendrais bruožais pateikdavome dramatišką pasakojimą iš savo girtavimo laikų, ką mūsų draugai, galbūt, ir taip jau žino. Bet apie tai, kas mums iš tiesų kelia susirūpinimą, mes nutylime. Mes manome, kad nebūtina dalintis su kitais mus žeminančiais ir slegiančiais prisiminimais. Tebūnie tai mūsų paslaptis. Niekas ir niekada apie tai neturi sužinoti. Mes tikimės nusinešti tai į kapus.

Tačiau, jeigu kitų AA narių patirtis ką nors jums reiškia, tai turėtumėte patikėti jais, kad toks sprendimas ne tik neprotingas, bet ir žalingas jums. Retas klaidingas sprendimas atneštų jums tiek nemalonumų, kaip delsimas įvykdyti Penktojo žingsnio nurodymus.

Kai kurie žmonės be Penktojo žingsnio visiškai negali mesti gerti, kiti vis tiek periodiškai užgeria, kol galų gale nepasiryžta „išsivalyti savo namų“. Netgi AA veteranai, metų metais negėrę, dažnai brangiai užmoka už Penktojo žingsnio vengimą. Jie galėtų papasakoti jums, kaip bandė nešti šią naštą vieni patys, kaip jie kankinosi nuo susierzinimo, nerimo, sąžinės graužimo ir depresijos, kaip dažnai, nesąmoningai siekdami palengvėjimo, apkaltindavo savo geriausius draugus dėl tų savo būdo trūkumų, kuriuos patys stengėsi nuslėpti. Jie vis tiek galų gale suprasdavo, jog palengvėjimas neateis, jeigu savo trūkumais kaltinsi kitus žmones. Kiekvienas turi išpažinti savo paties nuodėmes.

Šis būdas – prisipažinti kitam žmogui trūkumus – yra žinomas nuo senovės. Jis visuomet buvo vertinamas kaip efektyvus ir būdingas tikrai dvasingiems ir religingiems žmonėms. Šiandien ne vien religijoje naudojamas šis būdas. Psichiatrai ir psichologai aiškina, kad kiekvienas žmogus turi stiprų intuityvų poreikį pažinti ir suprasti save ir savo trūkumus, taip pat poreikį aptarti tuos trūkumus su patikimu žmogumi. Kai dėl alkoholikų, tai AA nariai galėtų dar kai ką pridurti. Dauguma mūsų mano, jog drąsiai neišpažinę savo trūkumų kokiam nors kitam žmogui, mes negalėtume išbūti blaivūs. Galite būti tikri, kad Dievo malonė neišvaduos jūsų nuo pragaištingo troškulio, kol nenorėsite pamėginti įveikti Penktojo žingsnio.

Ką mes gausime įvykdę Penktojo žingsnio nurodymus? Pirmiausiai mes atsikratysime to baisaus atsiskyrėlio jausmo, kuris visada persekioja mus. Beveik visi alkoholikai be išimties yra kankinami vienatvės.

Kai mes atėjome į AA, kai pirmą kartą gyvenime atsidūrėme tarp žmonių, kurie mus suprato, bendrumo jausmas svaigino mus. Mes manėme, kad atsiskyrėlio problema išspręsta. Tačiau netrukus supratome, kad nors nebebūname vieniši visuomenėje, mus vis dar ištinka susvetimėjimo priepuoliai. Kol mes visiškai nuoširdžiai neišsikalbėjome su kuo nors apie savo konfliktus ir neišklausėme kitos tokios pat kalbos, mes vis dar negalėjome pritapti. Penktajame žingsnyje buvo atsakymas. Šis žingsnis padėjo suartėti žmonėms ir Dievui. Šio gyvybiškai svarbaus žingsnio dėka mes širdimi pajusime, kad mums bus atleista ir, kad mes jau galime atleisti kitiems.

Kita dovana, kurios mes galime tikėtis, kai išsakysime savo trūkumus kitam žmogui -tai nuolankumas – žodis, kurį dažnai neteisingai supranta. Tiems, kurie sėkmingai vykdo   AA   programą,   nuolankumas   reiškia supratimą kas jie yra ir kokie jie yra, po to būtinai atsiranda nuoširdus noras tapti geresniems. Todėl pirmasis praktinis žingsnis į nuolankumą yra savųjų trūkumų pripažinimas. Jokie trūkumai nebus ištaisyti, kol nesuprasime jų esmės. Bet mes turėsime padaryti daugiau, nei tik suprasti. Reikia kažkaip jų atsikratyti. Reikia pagalbos iš šalies, jei tikrai norime žinoti teisybę apie save, – Dievo ir kito žmogaus pagalbos. Tik įvertinę savo ypatybes ir nieko neslėpdami, tiktai tikėdamiesi, kad mums patars ir vadovaus, mes galime eiti protingų svarstymų, tikro sąžiningumo ir nuoširdaus nuolankumo keliu.

Geriausias teisingo pasirinkimo įrodymas yra jūsų pasirengimas išsisakyti ir pasitikėjimas žmogumi, kuriam ketinate iškloti moralinį savo praeities vertinimą. Netgi ir suradus tokį žmogų, dažnai prireikia didelio ryžto, kad kreiptumėtės į jį. Mes netvirtiname, kad AA programa nereikalauja žmogaus valios, galbūt šioje situacijoje prireiks visų jos atsargų. Žinoma, tikėtina, kad jūsų laukia malonus siurprizas. Kai jūs paaiškinsite, ko prašote ir jūsų patikėtinis supras, kokią neįkainojamą paslaugą jis gali jums padaryti, pokalbis gali prasidėti labai sklandžiai ir būti abipusiškai įdomus.

Visiškai tikėtina, kad žmogus, į kurį jūs kreipsitės, papasakos pora savo gyvenimo epizodų ir jums šiek tiek palengvės. Jeigu jūs tikrai nieko nenuslėpsite, palengvėjimo jausmas augs kas minutę. Per metų metus susikaupusios bjaurios emocijos pliūptelės per jas laikiusią kliūtį ir stebuklingai išnyks, kai tik jūs papasakosite apie jas kitam žmogui. Kai skausmas nurims, ateis išgijimo ramybė. Kai šitaip susilieja nuolankumas ir ramybė, tai gali tapti vienu iš įsimintiniausių išgyvenimų. Daugelis AA narių, kurie anksčiau buvo agnostikai arba ateistai, pasakoja, kad, būtent šiuo Penktojo žingsnio vykdymo metu jie pirmą kartą aiškiai pajuto Dievo buvimą. Taip pat ir tikintieji pajusdavo ryšį su Dievu, ko anksčiau nebūdavo patyrę.

Šis vienybės su Dievu ir žmonėmis jausmas, išėjimas iš vienatvės per nuoširdų ir atvirą savo klaidų išpažinimą kitam, nuima kaltės jausmą, suteikia mums poilsio ir ramybės, kad galėtume ruoštis kitiems žingsniams į visišką ir prasmingą blaivybę.