IX ŽINGSNIS


„Kur galėdami asmeniškai atitaisėme skriaudas žmonėms, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam“

Įžvalgumas, tinkamas laiko pasirinkimas, drąsa ir protas – štai ko reikia, kad įvykdytume Devintąjį žingsnį.

Sudarę sąrašą visų, kuriuos nuskriaudėme, rūpestingai apgalvoję kiekvieną atvejį ir teisingai supratę, ką turime padaryti, galime visus tuos, kam esame nusikaltę, suskirstyti į keletą kategorijų. Su viena tokių grupių nedelsdami turime užmegzti kontaktą kai tik įsitikinsime, kad galime išsilaikyti blaivūs. Čia turėtų būti ir tie žmonės, kuriems mes galėsime atitaisyti padarytą skriaudą tik iš dalies, kadangi visiškas atvirumas atneštų jiems daugiau žalos, nei naudos. Su kita grupe skriaudų atlyginimą turėsime atidėti, o su trečia, taip susiklosčius aplinkybėms, mes niekad negalėsime turėti jokių asmeninių ryšių.

Paprastai mes pradedame atlyginti skriaudas vos tik įsijungę į AA. Šis procesas prasideda nuo tos valandos, kai mes pasakome šeimai, jog nutarėme laikytis AA programos. Šiuo atveju retai iškyla laiko pasirinkimo ar apdairumo klausimas. Mes norėtume visu balsu pranešti gerą žinią. Grįžę iš pirmo AA susirinkimo ar perskaitę šią knygą, mes paprastai tuoj pat imame kalbėtis su kuriuo nors šeimos nariu, norėdami pasakyti, jog suprantame, kokią žalą padarėme gerdami. Beveik visados mes tuo neapsiribojame ir pripažįstame tuos savo budo trūkumus, dėl kurių taip sunku mums gyventi. Toks elgesys labai skirsis nuo tų ryto pagirių po užgėrimo, kai mes tai aukštindavome save, tai kaltinom šeimą (ir visą pasaulį) dėl savo bėdų. Tokio pirmo pokalbio metu visiškai pakanka bendrai prisipažinti savo kaltes. Tuo tarpu būtų neprotinga paliesti ir priminti kai kuriuos kankinamai nemalonius praeities įvykius. Sveikas protas patars neskubėti. Net jeigu būtume pasiruošę papasakoti apie visus mūsų nusikaltimus, net pačius baisiausius, neturime pamiršti, kad mes negalime siekti savo dvasinės ramybės kitų kančių sąskaita.“

Panašiai turėtume elgtis ir darbe. Dera tuoj pat prisiminti tuos žmones, kurie žino, jog mes geriame, ir kuriuos labiausiai palietė mūsų gėrimas. Bet net ir su jais mes turime būti atsargūs labiau nei šeimoje, verčiau palaukti kelias savaites ar ilgiau, užuot pradėjus kalbėti. Iš pradžių turime įsitikinti, jog rimtai ėmėmės AA programos. Tada reikia tiems žmonėms papasakoti, kas yra AA ir ką mes stengiamės daryti. Šiuo atveju mes turime pripažinti padarytą blogį ir atsiprašyti. Mes turime grąžinti visas savo finansines ir kitokias skolas arba pažadėti tai padaryti kaip galima greičiau. Šitokį nuoširdumą žmonės visuomet sutinka labai kilniaširdiškai. Netgi griežčiausi mūsų kritikai, tikrai turintys teisę tokie būti, dažnai iš pat karto mielai mus palaikys.

Pritarimai ir pagyrimai gali mus tiek paveikti, kad, netekę pusiausvyros, mes užsimanysime dar ir dar kartą tai patirti. Labai retai pasitaiko netikėtai šaltas ir skeptiškas požiūris. Tai gali sukelti norą ginčytis arba įrodinėti savo teisybę. Kai kas dėl to nuleidžia rankas ir puola į pesimizmą. Bet jeigu mes rimtai nusiteikėme šiam žingsniui, tai aplinkinių požiūris į mūsų prisipažinimą nepakeis mūsų pasirinkto kelio ir tikslo.

Šitaip bent iš dalies atsiteisę prieš žmones, kuriuos esame nuskriaudę, mes galime patirti tokį palengvėjimą, kad pamanysime, jog mūsų užduotis atlikta. Mes norėsime ilsėtis ant laurų. Labai didelė pagunda išvengti kitų susitikimų, žeminančių ir sunkių, kuriuos mes turime atlaikyti. Geriau nesakykime, kad elgiamės protingai šitaip išsisukinėdami.

Kai tik pajusime, kad tvirtai einame naujuoju gyvenimo keliu ir įsitikinsime, kad mūsų elgesys įtikino aplinkinius, kad mes keičiamės į gerąją pusę, turime visiškai nuoširdžiai pasikalbėti su tais žmonėmis, kuriuos esame rimtai nuskriaudę ir net su tais, kurie tik nujautė ar visai nežinojo, kad esame jiems kalti. Vienintelė išimtis bus atvejai, kur mūsų prisipažinimas atneštų neatitaisomos žalos. Nereikia pernelyg atgailauti prieš šiuos žmones, bet skriaudos kompensacija turi būti atvira ir dosni.

Savo kaltės kitiems žmonėms mes turėtume neišpažinti tik dėl vienos priežasties: jeigu mūsų visiškas prisipažinimas pakenktų tam žmogui, kuriam mes norime atlyginti skriaudą. Arba – ir tai labai svarbu – tai galėtų pakenkti kitiems žmonėms. Pavyzdžiui, mes negalime  užkrauti  savo  nesantuokinių ryšių naštos nieko neįtariantiems vyrui ar žmonai. Jeigu, vis dėlto, tie dalykai turi būti aptarti, pasistenkime nepakenkti trečiam žmogui, nesvarbu, kas jis būtų. Mūsų našta nepalengvės, jeigu mes negalvodami ją užkrausime ant kitų pečių.

Daug sudėtingų problemų gali iškilti ir kitose mūsų gyvenimo sferose, visur tenka laikytis to paties principo. Įsivaizduokime, kad mes pragėrėme daug savo darbovietės pinigų, arba juos „pasiskolinome“ arba suklastojome išlaidų ataskaitas. Niekas nieko nesužinos, jeigu mes neprisipažinsime. Ar verta viską prisipažinti administracijai, jeigu esame tikri, kad mus tuoj pat atleis ir mes tapsime bedarbiai? Ar turime būti tokie sąžiningi prieš tuos, kuriuos nuskriaudėme, nepaisydami savo šeimos ir artimųjų? Ar prieš žengdami šį žingsnį, turime pasitarti su tais, kurių likimus palies šis prisipažinimas? Gal mes išklosime šį reikalą savo globėjui iš AA ar dvasininkui ir nuoširdžiai prašysime Dievo pagalbos ir malonės elgtis taip, kaip mums atrodys teisinga, kad ir kiek tai mums atsieitų? Žinoma, nėra paruošto atsakymo, kuris visuomet tiktų panašiose situacijose. Tačiau šiaip ar taip reikia būti visiškai pasiruošusiam kiek įmanoma pagal susiklosčiusią situaciją atlyginti padarytą žalą ir kaip galima greičiau.

Svarbiausia būti visiškai tikram, kad neatidėliojame šio reikalo vien iš baimės. Būti pasiruošusiam imti visą atsakomybę už savo praeities poelgius ir tuo pačiu jaustis atsakingam už kitų žmonių gerovę yra Devintojo žingsnio esmė.