IV ŽINGSNIS


„Nuodugniai ir be baimės atlikome sąžinės sąskaitą „.

Gamta  ne  be  reikalo  davė  mums instinktus. Be jų mes nebūtume tikri žmonės. Jeigu vyrai ir moterys nesistengtų įgyti pasitikėjimo savimi, apsirūpinti maistu ir pastoge – jie neišgyventų. Jeigu jie negimdytų – žemėje nebūtų žmonių. Jeigu žmonės neturėtų  isuomeninio instinkto, jei nesistengtų bendrauti – nebūtų žmonių visuomenės. Taigi siekti lytinių santykių, materialinės gerovės, emocinio saugumo ir bendravimo su kitais žmonėmis yra visiškai natūralu, būtina ir, žinoma, žmogui Dievo dovana.

Tačiau šie instinktai, tokie būtini mūsų gyvenime, dažnai gerokai peržengia savo normalias ribas. Tuomet įžūliai, aklai, o kartais ganėtinai meistriškai jie valdo, traukia mus, pavergia ir atkakliai mėgina tvarkyti mūsų gyvenimą. Virtę nebevaldomais, natūralūs žmogaus potraukiai ima jam labai kenkti, tampa daugelio, o, faktiškai ir visų nemalonumų priežastimi. Nei vienas žmogus, kad ir koks jis būtų doras, neišvengia tokių bėdų. Beveik kiekvieną rimtesnę emocinę problemą galima paaiškinti kaip neteisingai nukreiptų instinktų pasekmę. Kai šitaip atsitinka, instinktai, šis natūralus žmogaus turtas, virsta našta, sukelia fizinės ir psichinės sveikatos sutrikimus.

Ketvirtasis žingsnis – tai mūsų ryžtingos ir atidžios pastangos išsiaiškinti tokius savo sutrikimus, buvusius praeityje ir dabar atsiradusius. Mes turime tiksliai nustatyti kur, kada ir kaip mūsų natūralūs potraukiai iškrypo. Mes norime atvirai prisipažinti, kokias nelaimes tai atnešė mums ir kitiems. Pastebėję savo emocinius nukrypimus, mes galime pradėti juos taisyti. Be nuoširdžių ir atkaklių pastangų pasitaisyti, mes nesugebėsime grįžti blaivybėn ir būti patenkinti gyvenimu. Nuodugniai ir drąsiai neištyrus savo elgesio, neįmanomas tas tikėjimas, kuris duoda vaisių kasdieniniame gyvenime. Prieš pradėdami smulkiai analizuoti savo elgseną, atidžiau įsižiūrėkime į tai, kur slypi pagrindinė problema.

Alkoholikams ypač svarbu suprasti, kad pagrindinė juos žlugdančios girtuoklystės priežastis yra jų nevaldomi instinktai. Mes gėrėme, kad nuslopintume baimės jausmą, nusivylimą ir depresiją. Mes gėrėme, kad nuslopintume kaltės pojūtį, kurį užtraukė geismai, o paskui vėl gėrėm, šitaip sudarydami galimybę vėl atsirasti geismams. Mes gėrėm iš tuštybės, kad pasimėgautume kvailais prasimanymais apie savo didybę ir galią. Nemalonu stebėti šią iškreiptos sielos ligą. Palaidi instinktai trukdo suvokti, kas darosi. Bet kai tik pabandome juos rimtai tyrinėti, mums tenka kankintis dėl savo absoliučiai neigiamos reakcijos.

Jeigu pagal temperamentą mes linkę į depresiją, mus apima kaltės jausmas ir bjaurėjimasis savimi. Mes murkdomės šioje baloje, dažnai patirdami patologinį pasitenkinimą. Su liguistu malonumu išmėgindami įvairiausias melancholijos rūšis, mes galime nugrimzti į tokį nusivylimą, jog tik visiškas užsimiršimas atrodys mums vienintelė galima išeitis. Tokia būsena reiškia, kad praradome visas perspektyvas, vadinasi, ir tikrą nuolankumą. Visa tai yra išvirkščia puikybė. Tai visiškai ne savojo „aš“ tyrinėjimas, o kaip tik tas procesas, kuris vedė nelaimingąjį prie butelio ir tuo pačiu į pražūtį.

Jeigu mes labiau linkę būti patenkinti savimi ir esame pretenzingi, mūsų reakcija bus visiškai priešinga. Mes įsižeisime dėl AA pasiūlymo iš naujo įvertinti save dorovės požiūriu. Be abejonės, mes su pasididžiavimu pasakysim, kad gyvenome labai teigiamai, kol mūsų nepakirto alkoholis. Mes tvirtinsime, jog tie rimti mūsų būdo trūkumai, jeigu apskritai prisipažinsime, kad jų turime, atsirado vien tik nuo besaikio gėrimo. Kadangi mums būtent taip atrodo, tai, logiškai mąstant, išeina, kad blaivumas kaip tik ir yra tai, nuo ko reikia pradėti, kuo baigti ir ko visuomet privalome siekti. Mes tikime, jog kadaise buvęs nuostabus mūsų būdas atsigaus, kai tik nustosime gerti. Jeigu mes visuomet būdavome puikūs žmonės, kai negerdavome, kam reikia save vertinti iš moralinės pusės dabar, kai mes vėl nebegeriame.

Taip pat griebiamės ir kito puikaus pasiteisinimo, kad išvengtume moralinio „aš“ įvertinimo. Mes šaukiame, kad dabartinės mūsų bėdos  ir nelaimės  atsirado  dėl  elgesio  kitų žmonių, kuriems iš tikrųjų derėtų keisti savo dorovės nuostatus. Mes tvirtai tikime, kad jeigu jie elgtųsi su mumis geriau ir mes būtume kitokie. Todėl mes manome, jog mūsų pasipiktinimas yra teisėtas, pagrįstas, o mūsų pretenzijos teisingos. Mes niekuo nekalti, kalti jie.

Daugumas AA narių gerdami žiauriai kentėjo nuo sugebėjimo save pateisinti. Alibi ieškojimą mes pavertėm subtiliu menu. Mes manėme, kad „aplinkybės“ verčia mus gerti, ir, kai mes bandėme pakeisti tas aplinkybes, supratome, jog negalime to padaryti, kaip norėtume, štai tuomet mes visiškai liovėmės save kontroliuoti ir tapome alkoholikais. Mums niekada nešovė mintis, jog mes patys turėtume pasikeisti, kad galėtume prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių.

Būdami AA nariais, mes pamažu įsitikinome, kad reikia liautis kerštingai įsižeidinėti, skųstis likimu, nepagrįstai didžiuotis savimi. Mes pamatėme, kad kaskart, kai imdavome manyti, kad esame nepaprastai reikšmingos asmenybės, žmonės nusiteikdavo prieš mus. Mes turėjome suprasti, jog, kaupdami pagiežą ir planuodami kerštą už pralaimėjimus, iš tikrųjų tik sukaupiame pyktį, kuris atsisuka prieš mus. Mes taip pat supratome, kad jeigu mes netekome savitvardos, tai pirmiausiai turime nusiraminti, nepriklausomai nuo to, kas, kaip mums atrodo, kaltas ir kokia mūsų nepasitenkinimo priežastis.

Reikia daug laiko, kad suprastum, jog tapai savo paties emocinio nestabilumo auka. Kai šitaip atsitikdavo kitiems, mes tuoj pastebėdavome, bet kai mums – labai negreit. Pirmiausiai reikėdavo pripažinti, kad turime silpnybių. Kalbėdami ar mąstydami apie kitus žmones, turėdavome išmesti žodį „kaltė“. Net pradėti tai daryti reikia didelio ryžto. Bet įveikus pirmąsias dvi, tris kliūtis, mūsų tikslas jau atrodydavo lengviau pasiekiamas. Juk mes pamatydavome save, kokie esame iš tikrųjų, o tai reiškė tą patį, kaip ir teiginys, jog pradedame įgyti nuolankumo. Kai mes kartą tvirtai pasiryšime pažvelgti į savąjį „aš“ ir prisiversime tai atlikti kruopščiai, pasijusime taip, tarsi ryški šviesa būtų įsižiebusi ūkanoje. Jeigu būsime pakartotinai atkaklūs, atsiras nepatirtas pasitikėjimas savimi ir toks palengvėjimo jausmas, kad net sunku aprašyti. Tai pirmieji Ketvirtojo žingsnio vaisiai.

Šiuo metu naujokas, galbūt, priėjo išvados, kad jo būdo trūkumus sudaro nevaldomi instinktai, ir tai buvo pagrindinė jo prasigėrimo ir gyvenimo nesėkmių priežastis, ir, jeigu jis neatsikratys savo bjauriausių trūkumų, tai niekada neturės dvasios ramybės, ir jo blaivybė nebus tvirta; visas netvirtas jo gyvenimo pamatas turi būti sugriautas, o naują gyvenimą reikia statyti ant stabilaus pamato. Norėdamas pradėti ieškoti savo trūkumų, naujokas klausia: „O kaip tai padaryti? Kaip man atlikti savo dvasios tyrimą?“.

Kadangi Ketvirtasis žingsnis yra tik pradžia to, ką jums teks daryti visą gyvenimą, siūlome pirmiausiai atkreipti dėmesį į tas savo ydas, kurios teikia daugiausiai nemalonumų ir yra akivaizdžios. Pasikliaudamas savo supratimu, kas gera ir kas bloga, naujokas turi įvertinti savo seksualinius potraukius, materialinės gerovės siekimą, savo visuomeninį prestižą. Visi alkoholikai, praradę šeimas, draugus ir darbą, turi nė kiek savęs nesigailėdami išnagrinėti, kokios būdo savybės sugriovė jų gerovę.

Charakteringiausi emocinio sutrikimo požymiai – tai nerimas, pyktis, savęs gailėjimasis ir depresija. Jų priežastys gali būti, kaip mums atrodo, tiek vidinės, tiek išorinės. Kad ištirtume savo emocinę elgseną, turime rūpestingai apsvarstyti santykius su žmonėmis, kurie nuolat ar periodiškai teikia mums nemalonumų. Nereikia pamiršti, kad tokie pojūčiai atsiranda ten, kur kyla grėsmė mūsų instinktų pasireiškimui. Galima būtų pateikti sau maždaug tokius klausimus: kokios seksualinės situacijos anksčiau ir dabar kėlė man nerimą, graužatį, neviltį ar depresiją? Vertindamas kiekvieną tokią situaciją bešališkai, ar suprantu, kuo buvau kaltas? Kokia buvo mano nepasisekimų priežastis – egoizmas ar nenuoseklūs reikalavimai? Arba, jeigu nemalonumų priežastis, kaip man atrodo, buvo kiti žmonės, kodėl aš negalėčiau susitaikyti su tuo, ko neįstengiu pakeisti? Panašūs klausimai atskleidžia sunkumų priežastis ir parodo, kaip aš galėčiau pakeisti savo elgesį ir ramiai atsiduoti savikontrolei.

Tarkim, kad finansiniai sunkumai nuolat kelia vis tuos pačius jausmus. Aš turiu savęs paklausti, kiek nuo mano paties klaidų priklauso mane kankinantis nerimas? O jeigu jo priežastis yra kitų žmonių veiksmai, ar galiu aš ką nors padaryti? Jeigu aš negaliu pakeisti aplinkybių, ar esu pasiryžęs imtis būtinų priemonių, kad prisitaikyčiau prie tų aplinkybių? Panašūs klausimai, kurie galėtų ateiti mums į galvą kiekvienu kartu, padės suprasti esmines priežastis.

Daugelis iš mūsų labiausiai kentėjo dėl sugadintų santykių šeimoje, su draugais, o ir, apskritai, su aplinkiniais. Kaip tik su jais būdavome itin užsispyrę ir kvaili. Svarbiausia, ko mes nesiteikėme pripažinti, yra tai, jog mūsų santykiai su kitais žmonėmis nėra pagrįsti bendradarbiavimu. Savimyla kasa mūsų kelyje dvi pražūtingas duobes. Arba mes atkakliai siekiame sugniuždyti mus supančius žmones, arba tampame per daug nuo jų priklausomi. Jeigu mes per daug priklausomi nuo kitų, tai jie, anksčiau ar vėliau, nuvils mus, nes turėdami visas žmogiškąsias silpnybes, jie nebegalės vykdyti visų mūsų nuolatinių reikalavimų. Nuo to mūsų nepasitikėjimas didėja ir vis labiau kamuoja mus. Kai mes nuolat stengiamės manipuliuoti kitais ir pajungti juos savo interesams, jie sukyla ir priešinasi kiek tik gali. Mes įsižeidžiame, mums atrodo, kad mus persekioja, ir taip atsiranda noras keršyti. Kai mes mėginame rūpestingiau kontroliuoti kitų elgesį, ir mums tai nepasiseka, mūsų kančios sustiprėja ir tampa nuolatinės. Mes nė karto nebandėme pasidaryti lygiateisiai šeimos nariai, tikri draugai savo bičiuliams, geri darbuotojai ir naudingi visuomenės nariai. Mes visuomet stengėmės arba įsigauti pačion viršūnėn, arba pasislėpti pačiame dugne. Toks egoistinis elgesys kliudė, kad mūsų santykiai su kitais žmonėmis būtų pagrįsti bendradarbiavimu.

Kai kas ims prieštarauti, jog jų charakterio trūkumai nėra tokie didžiuliai. Mes manome, kad sąžiningai analizuodami, atskleisite trūkumus kaip tik ten, kur labiausiai priešinotės nemaloniems klausimams. Kadangi išoriškai mūsų elgsena atrodė gana padori, mums dažnai būdavo gėda, kai pasitaikydavo proga suvokti, kad taip atrodydavo tik todėl, jog mes slėpėme tuos trūkumus po storu pasiteisinimų sluoksniu. Šiaip ar taip, tie mūsų būdo defektai galų gale mums užkrovė alkoholizmo naštą ir įstūmė mus kančių bedugnėn.

Todėl vertindami savo trūkumus turime būti ypač kruopštūs. Beje, išmintinga būtų užsirašyti savo klausimus ir atsakymus. Tai padėtų aiškiau mąstyti ir sąžiningai vertinti. Tai būtų pirmas ir apčiuopiamas liudijimas, jog mes visiškai pasirengę ir toliau eiti išgijimo keliu.