III ŽINGSNIS


„Nusprendėme patikėti savo valią ir gyvenimą Dievo, kaip mes JĮ suprantame, globai.“

Atlikti Trečiąjį žingsnį – tai beveik tas pats, kaip atidarytume duris, kurios visiems atrodo uždarytos ir užrakintos. Kad jas atidaryti, reikia rakto ir noro atidaryti. Tėra tik vienas raktas – tai noras. Jeigu yra noras, durys atsidaro, galima sakyti, pačios ir žvelgdami pro jas, matom takelį su užrašu šalia jo: „Šis takas – į veiksmingą tikėjimą“. Pagal pirmuosius du žingsnius, turėjome susimąstyti. Mes pamatėme, kokie esame bejėgiai prieš alkoholį, bet supratome ir tai, kad kokį nors tikėjimą, tegul ir tikėjimą pačia AA, gali priimti kiekvienas. Šios išvados nereikalavo iš mūsų veiksmų – jas tereikėjo pripažinti.

Kaip ir visi tolesni, Trečiasis žingsnis reikalauja veiksmų pagal nurodytus principus, nes tik veikdami galim atsikratyti savivalės, kuri visada Dievui – arba, jei mums labiau patinka, Aukščiausiajai Jėgai – pastodavo kelią į mūsų gyvenimą. Tikėjimas, žinoma, būtinas, bet jo vieno nepakanka. Mes galime tikėti, bet neprileisti Dievo prie savo likimo. Todėl mūsų uždavinys yra sužinoti, kaip ir kieno pagalba mes įstengtume Jį priimti. Trečiasis žingsnis yra pirmasis mūsų bandymas tai padaryti. Visos AA programos efektyvumas priklauso nuo to, ar gerai ir rimtai mes „pasiryžome atsiduoti Dievo, kaip mes Jį suprantame, valiai ir globai“.

Kiekvienam susirūpinusiam praktiškos mąstysenos naujokui toks žingsnis atrodo sunkus, o gal ir iš viso neįmanomas. Kad ir koks karštas būtų jo troškimas, jis turi aiškiai žinoti, kaip konkrečiai jis galėtų perduoti savo valią ir gyvenimą Dievui, koks, jo supratimu, egzistuoja. Kadangi mes išbandėm tai nuogąstaudami ne mažiau nei jūs, galim užtikrinti: laimei, kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų, gali tai padaryti. Galime dar pridėti, kad svarbiausia pradžia, kad ir kokia kukli ji būtų. Kartą panaudoję savo troškimą kaip raktą durims atidaryti ir truputėlį pravėrę duris, mes supratom, jog dabar galėsime jas visada atidaryti vis plačiau, ir plačiau. Nors savivalė  gali jas  vėl  užtrenkti,  kaip  dažnai nutinka, jos visada paklus, vos vėl panaudosime šį raktą – savo gerą valią.

Kiekvienas įstojęs į AA, kad pasiliktų draugijoje, pats to nesuprasdamas, jau pradėjo vykdyti Trečiąjį žingsnį. Argi nepatikėjome visų problemų sprendimo Anoniminių Alkoholikų bendrijai, pasikliaudami jos globa, apsauga ir vadovavimu? Juk jūs jau norite, kad jūsų valia ir tai, kaip jūs įsivaizduojate alkoholizmą, priklausytų nuo idėjų, kurias siūlo AA? Kiekvienas, savo noru įstojęs į draugiją, yra įsitikinęs, jog AA – vienintelis saugus uostas tokiam skęstančiam laivui, koks yra jis. Tai ir yra savo valios ir gyvenimo patikėjimas atrastajai Apvaizdai, argi ne?

Bet, tarkim, kad dėl to sukyla žmogaus instinktai (o taip paprastai atsitinka) ir pareiškia: „Taip, kiek tai susiję su alkoholiu, aš turiu pasikliauti AA, bet visais kitais atvejais aš privalau išlaikyti nepriklausomybę. Niekas nepavers manęs menkysta. Jeigu aš savo gyvenimą ir valią visą laiką patikėsiu kam nors, kas bus su manim? Aš pavirsiu riestainio skyle“. Tai, be abejo, tas pats procesas, kuriuo remdamiesi instinktai ir logika visada mėgina sukurstyti egoizmą ir trukdyti dvasios brendimui. Bėda ta, kad tokia mąstysena nepagrįsta realiais faktais. O faktai yra tokie: kuo labiau esame pasiryžę atsiduoti Aukščiausiajai Jėgai, tuo labiau tampame nepriklausomi. Todėl priklausomybė, kurią siūlo AA, yra priemonė tikrajai dvasios nepriklausomybei pasiekti.

Aplinkybės, o ne mūsų dorybingumas atvedė mus į AA; mes buvome nugalėti, įgijome šiek tiek tikėjimo ir norime dabar apsispręsti ir patikėti savo valią ir gyvenimą Aukščiausiajai Jėgai. Mes suprantam, kad žodis „priklausomybė“ nepatinka daugeliui psichologų, psichiatrų, ne vien tik alkoholikų. Kaip ir mūsų draugai profesionalai, mes suprantam, jog yra nepageidaujamų priklausomybės formų. Mums teko susidurti su daugeliu iš jų. Sakysim, nė vienas suaugęs vyras ir nė viena suaugusi moteris neturėtų būti per daug emocionaliai priklausomi nuo tėvų. Pastariesiems jau seniai derėjo juos „nujunkyti“, bet, jeigu taip neatsitiko, jie patys turi tai pripažinti. Būtent ši melagingos priklausomybės forma vertė daugelį maištaujančių alkoholikų galvoti, kad bet kokia priklausomybė žlugdo asmenybę. Tačiau priklausomybė nuo AA ar nuo Aukščiausios Jėgos niekada nėra turėjusi neigiamų pasekmių.

Taigi, kaip gali apsisprendęs žmogus perduoti savo valią ir gyvenimą Aukščiausiajai Jėgai? Pirmąjį žingsnį jis jau žengė, kai patikėjo AA savo girtavimo problemą. Dabar, galimas daiktas, jis jau žino, kad turi ir daugiau problemų, nesusijusių su alkoholizmu ir dalies jų neįmanoma išspręsti nepaisant jo ryžto ir drąsos. Jos paprasčiausiai nepasiduoda nė per nago juodymą; ir tai daro jį beviltiškai nelaimingą ir kelia grėsmę jo blaivybei. Mūsų bičiulį vis dar graužia sąžinė ir kaltės jausmas, kai tik jis pagalvoja apie praeitį. Jis vis dar kremtasi galvodamas apie tuos, kuriems iki šiol pavydi arba kurių neapkenčia. Jį neramina netvirta finansinė būklė, jis tiesiog panikuoja nuo minties, jog alkoholis sunaikino viską, ką jis turėjo. Ar atitaisys jis kada nors šios baisios beviltiškos padėties pasekmes, už kurias sumokėjo savo šeimos prisirišimu ir galiausiai išsiskyrimu su ja? Jo paties dvasinių ir valios pastangų čia neužtenka. Be abejo, jie turi kuo nors tikėti.

Iš pradžių tas „kas nors“, tikriausiai, bus jo artimiausias bičiulis iš AA. Jis tiki, kad visos jo bėdos, kurios bus dar skaudžiai juntamos, nes jis nebegalės to skausmo numalšinti alkoholiu, – tos bėdos taip pat gali būti pašalintos. Žinoma, globėjas paaiškina, kad jo gyvenimas vis dar nevaldomas; nors jis ir nebegeria, vis tiek tebėra pačioje kelio pagal AA programą pradžioje. Blaivybė, kurią suteikia prisipažinimas, kad esi alkoholikas ir dalyvavimas keletoje AA susirinkimų, žinoma, yra geras daiktas, tačiau ši būsena, kaip dangus nuo žemės, skiriasi nuo stabilaus blaivumo bei turiningo ir naudingo gyvenimo. Štai tuomet ir tenka pasinaudoti likusiais AA programos žingsniais. Tik pastovūs veiksmai pagal šiuos žingsnius, tapę gyvenimo būdu, gali duoti siekiamą rezultatą.

Toliau jam bus paaiškinta, kad kiti AA programos žingsniai gali būti sėkmingai įgyvendinti tik su sąlyga, kad alkoholikas atkakliai ir ryžtingai stengsis vykdyti Trečiojo žingsnio nurodymus. Šis teiginys gali nustebinti naujokėlius, kurie nuolat jaučia, kaip mažėja jų „aš“ ir vis auga įsitikinimas, jog žmogaus valia yra bevertė. Mes juos įtikinome, kad daugelis problemų, nesusijusių su alkoholiu, lieka, jeigu puolame jas kaktomuša pasitikėdami vien savo pačių jėgomis. Ir staiga paaiškėja, kad yra konkrečių dalykų, kuriuos įvykdyti gali tik pats žmogus. Pats vienas, atsižvelgdamas į savo asmenines savybes, jis turi pasiryžti veikti. Kai pasiryžimas atsiras, tik pats žmogus gali apsispręsti veikti pasirinkta linkme. Bandymas tai padaryti – jo paties valios aktas. Visi dvylika žingsnių reikalauja nuolatinių asmeninių pastangų, kad vykdytume tai, kas juose numatyta ir, kaip manome, Dievo valią.

Tiktai vykdydami Dievo valią, mes pradedame teisingai naudotis savo valia. Daugeliui iš mūsų tai buvo nuostabus atradimas! Visos mūsų nelaimės kildavo iš to, kad mes klaidingai naudojome valios jėgas. Mes stengėmės pulti problemas, remdamiesi savo valia, užuot prisideriną prie Aukščiausiojo ketinimų mūsų atžvilgiu. Dvylikos AA žingsnių tikslas yra siekti, kad prisiderintume vis labiau; ir Trečiasis žingsnis praveria duris.

Kai tik įsisavinsime šias mintis, lengvai įveiksime Trečiąjį žingsnį. Sielos nerimo ir neryžtingumo valandėlėmis mes galime atsikvėpti, paprašyti ramybės ir, kai ji ateis, paprasčiausiai tarti: „Viešpatie, apšviesk mane ir suteik man nuolankumo priimti tai, ko aš negaliu pakeisti, drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties, kad atskirčiau vieną nuo kito. Tebūnie Tavo, o ne mano valia!“