II ŽINGSNIS


„Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali gražinti mums sveiką mastymą“.

Vos tik nauji AA nariai pradeda skaityti apie Antrąjį žingsnį, jiems dažnai iškyla sudėtinga dilema. Mes dažnai girdėdavome juos kalbant: „Pasižiūrėkit, ką jūs su mumis padarėte! Jūs įtikinot, kad mes alkoholikai ir mūsų gyvenimas nebepavaldūs mums. Padarę iš mūsų visiškus bejėgius, dabar jūs tvirtinate, jog niekas kitas tik Aukščiausioji Jėga galėtų išvaduoti mus nuo mūsų pražūtingos aistros. Kai kurie iš mūsų nenori tikėti Dievu, kiti – neįstengia, kai kurie tiki, jog Dievas yra, bet visiškai netiki, kad Jis padarys stebuklą ir juos išgydys.“ Atkreipkite dėmesį į tris dalykus. Pirmiausia Anoniminių Alkoholikų draugija nereikalauja, kad tu kuo nors tikėtum. Visi mūsų Dvylika žingsnių – tik pasiūlymai. Antra, kad būtum ir liktum blaivus, nebūtina iš pat karto ir iki galo vykdyti visus Antrojo žingsnio patarimus. Trečia, vienintelis dalykas, ką tu turi padaryti – tai atsikratyti išankstinio nusistatymo.

Tikėjimo AA nariai ieško pačiais įvairiausiais būdais. Daugelis mėgino spręsti šią problemą ieškodami pakaitalo. Jeigu nori, „Aukščiausiąja Jėga“ gali laikyti AA. Juk tai pakankamai didelė žmonių, išsprendusių alkoholizmo problemą, grupė. Šiuo požiūriu jie, žinoma, jėga didesnė nei tu, kadangi nesi nė kiek priartėjęs prie savosios problemos sprendimo. Tu visiškai gali į juos tikėti. Net tokio menko tikėjimo pakaks. Daugelis AA narių kaip tik šitaip peržengė slenkstį. Visi jie tau pasakytų, kad kai jie įveikė šį slenkstį, jų tikėjimas tapo daug gilesnis. Kai atsikratė aistros alkoholiui, jų gyvenimas nepaprastai pasikeitė, jie patikėjo Aukščiausiąja Jėga ir daugelis jų ėmė kalbėti apie Dievą.

Psichiatrai pabrėžia, jog nenuolankumas – labai būdingas alkoholikų bruožas. Taigi nenuostabu, jog daugumas iš mūsų, būdavo, atvirai mesdavo iššūkį Dievui. Kartais dėl to, jog Dievas nesuteikė mums tų gyvenimo gėrybių, kurių siekėme panašiai kaip godūs vaikai, pateikdami Kalėdų Seneliui neįmanomą troškimų sąrašą. Dažniausiai, vis dėlto, mums nutikdavo kokia nors didelė nelaimė ir mes manydavom, kad tai atsitikdavo todėl, kad mus apleido Dievas. Paskiau mes tapdavom girtuokliais ir prašydavome Dievo išvaduoti mus nuo šios aistros. Bet nieko neįvykdavo. Ir tai buvo baisiausia. „Tebūnie prakeiktas tas tikėjimas!“ – sakydavome mes.

Susipažinę su AA nariais, aiškiai pamatėme, koks klaidingas mūsų nenuolankumas. Mes niekad nepaklausėm, kokia yra Dievo valia, bet užtat visąlaik kalbėjome Jam, ką Jis privalo dėl mūsų padaryti. Mes supratome, jog nei vienas žmogus negali tikėti Dievą ir čia pat mesti jam iššūkį. AA bendrijoje mes pamatėme to tikėjimo rezultatą – vyrus ir moteris, išgelbėtus nuo mirtimi grėsusio alkoholio troškimo. Mes matėm, kaip jie sutinka ir kaip įveikia visus skausmus ir išbandymus. Matėm, kaip ramiai jie priima, atrodytų, neįmanomas situacijas, nemėgindami nei gelbėtis nuo jų pabėgdami, nei užkrauti jų kitiems. Tai buvo ne šiaip tikėjimas – tai buvo tikėjimas, kuris išlieka bet kokiomis aplinkybėmis. Greitai ir mes supratome, kad sieksime nuolankumo bet kokia kaina.

O dabar įsivaizduokim, pavyzdžiui, tikintį jaunuolį, nuo kurio trenkia alkoholiu. Jis laiko save dievotu žmogum. Jis nepriekaištingai atlieka visas religines apeigas. Jis vis dar tiki į Dievą, bet įtaria, kad Dievas nebetiki juo. Jis nuolat duoda įžadus mesti gerti. Po kiekvieno tokio pasižadėjimo, jis ne tik geria, bet elgiasi kaskart vis blogiau. Jis stengiasi narsiai kovoti su alkoholiu, maldaudamas Dievo pagalbos. Bet pagalbos nėra. Tai kaip čia yra?

Medikams, dvasininkams, draugams ir artimiesiems, alkoholikas, turintis pačių geriausių ketinimų ir iš paskutiniųjų besistengiantis, yra liūdna mįslė. Bet AA nariams jis toli gražu nėra mįslingas. Daugelis iš mūsų esame buvę tokie patys, todėl žinome, kaip šią mįslę įminti. Mat svarbu tikėjimo kokybė, o ne kiekybė. Ilgai mes šito nesupratom. Mums atrodė, jog mes nuolankūs, bet iš tikrųjų tokie nebuvom. Mums atrodydavo, jog mes rimtai žiūrime į religiją, bet, jeigu sakytume teisybę, tai buvo galima suprasti, kad mūsų tikėjimas paviršutiniškas. Arba, kitu kraštutiniu atveju, mes pasiduodavome emocijoms, manydami, kad tai ir yra tikrasis religinis jausmas. Abiem atvejais, ko nors prašydami, mes viską norėjome gauti veltui. Reikalas tas, kad „neišsišlavėm namų“, kad Dievo malonė galėtų nusileisti ant mūsų ir įveikti mūsų potraukį. Vertinant labai griežtai, mes niekada rimtai ir kritiškai neįkainojom savo dvasios savybių, neatlyginom skriaudų, kurias kažkada padarėm kitiems, niekada ir niekam nedavėm nieko, nereikalaudami atpildo. Mes net melstis kaip priklauso nesugebėdavom. Visada sakydavom „Įvykdyk mano norus“, užuot tarę: „Tebūnie Tavo valia“. Mes nesupratom nei meilės Dievui, nei žmonėms, todėl apsigaudinėdavome ir nepąjėgdavom priimti malonės, kuri grąžintų mūsų dvasios pusiausvyrą.

Tik nedaugelis alkoholikų supranta kokie jie iracionalūs, ir net tie, kurie tai supranta, vis tiek nesugeba teisingai įvertinti padėties. Kai kurie sutinka vadintis „baigtais girtuokliais“, bet jie net minties nepripažįsta, kad iš esmės yra psichiniai ligoniai. Jų trumparegystę palaiko aplinkiniai, nesuvokiantys skirtumo tarp įprasto alkoholio vartojimo ir alkoholizmo. Dvasios sveikata suprantama kaip sveika nuovoka. Tačiau nė vienas alkoholikas, objektyviai analizuojantis savo pražūtingus poelgius, nuo kurių nukenčia virtuvės baldai, jo paties moralė, negali tvirtinti išlaikęs sveiką nuovoką.

Todėl antrasis žingsnis yra išeities taškas mums visiems. Šį žingsnį drauge galime žengti visi – ir agnostikai, ir ateistai, ir nebetikintys. Tikras nuolankumas, atsikračius išankstinio nusistatymo, gali atvesti mus į tikėjimą o kiekvienas AA susirinkimas – tai garantija, kad Dievas grąžins mums sveiką protą, jeigu rasime teisingą būdą kaip su Juo bendrauti.