I ŽINGSNIS


„Prisipažinome, kad esame bejėgiai prieš alkoholi ir kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas „.

Kas sutiks prisipažinti galutinai nugalėtas? Žinoma, niekas. Visa žmogaus prigimtis sukyla vien nuo minties apie visišką bejėgiškumą. Baisu su taure rankoje prisipažinti, kad žlugdantis troškimas gerti taip užvaldė mūsų sąmonę, jog tik apvaizda tegali mus nuo jo išgelbėti.

Bankrotas, kurio priežastis yra alkoholis, su niekuo nepalyginamas. Alkoholis, tapęs negailestingu mūsų kreditoriumi po lašelį sunkia iš mūsų nepriklausomybę ir valią, atima mūsų sugebėjimą priešintis jo reikalavimams. Pripažindami šį baisų faktą, mes turime susitaikyti su tuo, kad esame nebepajėgūs tvarkyti jokių savo reikalų.

Tačiau įstoję į AA, mes netrukus įgyjam visiškai kitokį požiūrį į šią baisiausią žmogaus pažeminimo būseną. Mes suvokiam, jog tik patyrę visišką pralaimėjimą galime atgauti jėgų eiti į sustiprėjimą ir laisvę. Visiško bejėgiškumo pripažinimas, galų gale, pasirodo besąs tvirtas pamatas ant kurio galima kurti laimingą ir prasmingą gyvenimą.

Mes žinome, jog sėkmė lydi tiktai tuos alkoholikus, kurie įstoję į AA pripažino savo siaubingą silpnybę ir viską, kas iš jos išeina. Kol alkoholikas su šia mintim nuolankiai nesusitaiko, jo išsiblaivymas, jeigu toks ir pasitaiko, yra nepatikimas. Tikros laimės toks žmogus nesuras. Tai viena iš AA draugijos išvadų, padarytų remiantis daugybės žmonių patirtimi. Principas, jog nerasime bent kiek patikimesnės atramos, kol neprisipažinsime visiškai pralaimėję ir yra ta šaknis, iš kurios išaugo ir suklestėjo mūsų bendrija.

Iš pradžių mintis prisipažinti pralaimėjus sutinkama priešiškai. Ateidami į AA vylėmės, kad mus išmokys pasitikėti savimi. O mums aiškino, kad kai turime reikalų su alkoholiu, pasitikėjimas savimi nieko gero neduoda, veikiau tik trukdo. Mūsų globėjai pareiškė, jog esame aukos tokio galingo ir klastingo potraukio, kuriam žmogaus valia apskritai bejėgė pasipriešinti. Nėra, sakė jie, tokios valios, kuri padėtų žmogui nugalėti šią trauką be pašalinės pagalbos.

Pirmaisiais AA veiklos metais tik visiškai puolę ir nusivylę pajėgdavo perprasti ir suvokti šią nepatrauklią tiesą. Net ir tie nelaimingieji, kurių gyvybė kybojo ant plauko, sunkiai suvokdavo kokia beviltiška jų padėtis. Bet, kai šie nelaimingieji suprasdavo, kad jie yra ant bedugnės krašto ir iš paskutinių jėgų griebdavosi AA nuostatų, lyg skęstantis šiaudo, jie beveik visada pasveikdavo.

Mums labai džiugu, kad pastaraisiais metais reikalai pasitaisė. Alkoholikai, dar nepraradę sveikatos, šeimos, darbo ir net turintys po pora mašinų garaže, pradėjo vis dažniau suvokti, kad jie, vis dėlto, yra alkoholikai. Šiai tendencijai stiprėjant, prie jų prisijungė ir jaunų žmonių, dar tik potencialių alkoholikų. Juos pavyko išgelbėti nuo tikro paskutiniųjų dešimties – penkiolikos metų pragaro, kurį mes visi perėjom. Pirmasis žingsnis reikalauja prisipažinti, kad mūsų gyvenimas tapo mums nebepavaldus – tad kaip galėjo tokie žmonės ryžtis vykdyti šio žingsnio reikalavimus?

Žinoma, mums tekdavo parodyti jiems, koks būna gyvenimo dugnas, kad jie iš tikro suprastų. Prisimindami savo gyvenimo istorijas, susijusias su girtavimu, mes ir jiems galėjome parodyti, jog daug anksčiau, nei mes suprasdavom, kad negalime susivaldyti, mūsų aistra gėrimui nebebuvo vien tik įprotis. Tai buvo kelio į pražūtį pradžia. Abejojantiems sakydavome: „Žinoma, gali būti, kad jūs ne alkoholikai. Tada gal jūs pabandykite pakontroliuoti save, kiek išgeriat, visąlaik turėdami galvoje, ką mes jums pasakojom apie alkoholizmą?“ Toks požiūris netrukus duodavo praktinių rezultatų. Kaip tik tada mes pastebėjome, kad kai vienam alkoholikui pavyksta pakišti kitam mintį apie tikrąją savo ligos prigimtį, šis, antrasis, jau nebegalės galvoti taip, kaip anksčiau. Po kiekvieno girtavimo jis pasakys sau: „O gal tie Anoniminiai Alkoholikai ne tokie jau ir neteisūs?“ Keletą kartų taip atsitikus, dažnai dar gerokai prieš prasidedant rimtiems sunkumams, jis sugrįš pas mus jau įsitikinęs mūsų teisumu. Kaip ir bet kuris iš mūsų, jis jau bus pabuvojęs ant bedugnės krašto.

Kam reikia primygtinai reikalauti visiško nuopuolio? Reikalas tas, kad šiaip tik nedaugelis ims nuoširdžiai laikytis AA programos. Kad būdamas AA nariu žengtum kitus vienuolika žingsnių, reikia laikytis tokio požiūrio ir atlikti tokius poelgius, apie kokius negalėtų nė pasvajoti beveik joks geriantis. Kas norėtų būti nepriekaištingai sąžiningas ir pakantus? Kas norėtų pripažinti kitiems savo klaidas ir atlyginti padarytą žalą? Kam bent kiek rūpi Aukščiausioji Jėga, jau nekalbant apie meditaciją ir maldą? Kas panorėtų aukoti savo laiką ir energiją, kad perduotų AA idėjas kitam kenčiančiam? Ne, dažniausiai susirūpinęs savo išgyvenimais, alkoholikas nesidomi tokiomis problemomis – žinoma, jeigu jo nepriverstų išgyvenimo būtinybė. Alkoholizmas priverčia mus kreiptis į AA ir ten sužinoti, kokia beviltiška buvo mūsų padėtis. Tada, tik tada mes atsiduodam įtikinimo galiai ir būnam pasirengę taip klausytis, kaip galėtų tik mirštantys. Tik tada mes būname pasirengę padaryti bet ką, kad tik išsivaduotume iš pragaištingos priklausomybės nuo alkoholio.